Istorija (gr.
Tradiciškai laikoma, kad istorijos objektas yra dokumentuota žmonijos patirtis, todėl laikotarpis iki rašytinių šaltinių atsiradimo dažnai vadinamas priešistore, arba proistore (įvairiose šalyse raštas atsirado skirtingu laiku, todėl vieningos priešistorės – istorijos „ribos“ nėra). Priešistorės pažinimas dažnai paliekamas archeologijai. Tačiau iš tiesų riba tarp istorijos ir archeologijos pažinimo objektų yra labai siaura: abi mokslo kryptys šiandien vis dažniau naudojasi viena kitos metodologija ir patirtimi.
Istorija turi didžiulę reikšmę tautų, bendruomenių, kultūrų ir bet kokių kolektyvinių grupių bendrumui ir tapatumui užtikrinti. Istorija primena mums tuos praeities įvykius ir aplinkybes, be kurių mes nežinotume, kas iš tikrųjų vyksta dabar. Praktinė istorijos funkcija yra orientuoti mūsų dabartinį gyvenimą praeities ir dabarties perspektyvoje.
Žodis `ἱστωρ senovės graikų pasaulyje reiškė liudytoją, žinovą (taip jį vartojo Homeras, Herakleitas); šio žodžio daryba yra jonėniška. Herodotas iš Helikarnaso savo veikalą pavadino `ἱστορίης απόδεξις – tyrimų, liudijimų išdėstymu. Tokie paliudijimai antikos pasaulyje buvo skirti pirmiausia nekasdieniškų įvykių papasakojimui (lot. res gestae – žygiai, laimėjimai). Romoje tokių įvykių tyrimas, žinojimas (lot. historia) turėjo pragmatinę reikšmę: (Cicerono teigimu, „istorija yra gyvenimo mokytoja“). Kartu historia buvo suvokiama ir perkeltine reikšme, kaip pasakojimas. Būtent tokiomis reikšmėmis ji pasklido po tuometinę Europą. Be to, dar ankstyvosios krikščionybės laikais iš žydų tradicijos buvo perimtas istorijos, kaip „dieviškojo plano“, suvokimas: tai leido istoriją tapatinti su praeities-dabarties vyksmus.
Į lietuvių kalbą sąvoka istorija atėjo palyginti vėlai per lotynų, lenkų ir kitas kalbas. Lietuvių kalboje istorija vadiname tiek tai, ką, pvz., lenkai ar vokiečiai vadina „įvykių istorija“ (vok. Geschichte, lenk. dzieje), tiek vadinamąją „procesų istoriją“ (vok. Historie, lenk. historia).
Istorijos metodas yra būdų, įrankių ir technikų visuma, kuria remdamiesi istorikai tyrinėja dokumentuotą praeitį. Istorijos metodas gimė iš XVI–XVII a. suintensyvėjusios tekstinių šaltinių kritikos, todėl pirmiausia taikomas rašytiniams šaltiniams. Praktiškai rašytinių šaltinių kritika buvo pritaikyta istoriografijoje Johanno Christopho Gattererio (1729–1799), Bartholdo Georgo Niebuhro (1776–1831) bei Leopoldo von Rankes (1795–1886). Jų pritaikyta istorijos šaltinių tyrimų metodologija buvo apibendrinta ir suformuluota Johanno Gustavo Droyseno „Istorikos pagrinduose“ (1868), Ernsto Bernheimo „Istorijos metodo ir istorijos filosofijos vadovėlyje“ (1889), Charles’o Victoro Langlois ir Charles’o Seignobos’o „Įvade į istorines studijas“ (1898).
Tradiciškai skiriami trys istorikų darbo etapai:
Istorikų tyrimų medžiaga paprastai vadinama istorijos šaltiniais. Istorijos šaltiniai reikalingi istorinių faktų nustatymui. Istorijos šaltiniai skirstomi pagal autorystę:
ir pagal pobūdį:
Istorijos šaltinių analizė pagrįsta jų kritika. Skiriama:
Ši analizė dažniausiai taikoma rašytiniams šaltiniams, su kuriais istorikams tenka dirbti daugiausia. Šaltinių analizei taip pat taikomi vadinamųjų specialiųjų (pagalbinių) istorijos disciplinų metodai, reikalui esant, gali būti panaudoti ir įvairių kitų mokslo sričių (pvz., logikos) metodai.
Istorijos metodas leidžia per šaltinių analizę pažinti praeitį. Istorijos įsiliejimas į mokslo sistemą siejamas su istorijos metodo suformulavimu, istorijos institucionalizacija universitetuose, kuri leido rengti profesionalius istorikus, t. y. žmones, įvaldžiusius istorijos metodą. Todėl teigiama, kad istorija tapo mokslo kryptimi tik XIX a. pradžioje. Iki tol ji buvo suprantama tik kaip literatūrinis žanras ir taikoma pragmatiniams tikslams (t. y. siekiant „pamokyti“ dabartį pasakojant „nekasdieniškus“ praeities įvykius). Ten, kur iki XIX amžiaus istorija buvo dėstoma universitetuose, ją dėstė ne profesionalūs istorikai, bet asmenys, baigę teisės arba teologijos fakultetus. Paprastai istorijos dėstymas buvo derinamas su iškalbos, poezijos, retorikos dėstymu.
XIX a. pirmoje pusėje, kai universitetai pradėjo užsiiminėti moksliniais tyrimais, pirmiausia Vokietijos universitetuose pradėta organizuoti vadinamuosius istorinius seminarus, kuriuose studentai buvo mokomi šaltinių kritikos įgūdžių. Laikoma, kad pirmąjį tokį seminarą Berlyno universitete 1832 m. įkūrė Leopold von Ranke, filologijos ir teologijos studijas baigęs neetatinis Berlyno universiteto profesorius. Rankes seminarų metu dviem studentų kartoms buvo išugdytas poreikis dokumentus analizuoti kritiškai. Dokumentų kritika buvo paremta XVII–XVIII a. suformuluota diplomatikos, paleografijos, sfragistikos ir kt. disciplinų metodologija. Rankes studentai paskleidė jo metodus visame pasaulyje. Už Vokietijos ribų jo idėjos tapo ypač populiarios JAV ir Britanijoje. Būtent nuo tada istorikais mokslininkais galėjo vadintis tik tie, kurie turėjo specialų pasirengimą.
Norintiems tyrinėti istorijos šaltinius istorikams pirmiausia reikėjo turėti gerą filologinę erudiciją. Istorikai turėjo gerai mokėti senąsias kalbas, kurioms buvo parašyti jų nagrinėjami dokumentai, todėl istorijos dėstymas XIX a. universitetuose dažnai derintas kartu su filologinėmis disciplinomis. Vokietijoje baigusieji istorijos studijas galėdavo gauti vadinamųjų „laisvųjų menų“ magistro (Magister liberalium artium) arba aukštesnį, filosofijos mokslų daktaro, laipsnį.
Anksčiausiai istorijos katedros buvo įkurtos Vokietijos ir Prancūzijos universitetuose. Britanijos Oksfordo ir Kembridžo universitetuose istorijos profesorių vietos atsirado tik XIX a. 7 dešimtmetyje. JAV universitetuose nuo XX a. pradžios istorinis išsilavinimas derintas su vadinamąja keturių krypčių antropologija, apimančia fizinės antropologijos, kultūrinės antropologijos, archeologijos bei lingvistikos studijas.
Po Pirmojo pasaulinio karo Prancūzijos Strasbūro universitete aplink „Analų“ žurnalą susibūrę jauni istorikai (Lucien Febvre, Marc Bloch ir kt.) siekė reformuoti istoriją, siūlydami ieškoti glaudesnių jos kontaktų su ekonomika, sociologija ir kitoms disciplinomis. Nepaisant to, kad daugelyje universitetų istorija vis dar buvo dėstoma tradiciškai kaip humanistikos sritis, Prancūzijos Analų mokyklos vieta istorijos avangarde leido palaipsniui suartėti istorijai ir socialiniams mokslams. Ypač ryškiai šis suartėjimas Europoje (Vokietijoje, Prancūzijoje), taip pat JAV įvyko po Antrojo pasaulinio karo.
Šiuo metu Europos Sąjungos patvirtintoje mokslų klasifikacijoje istorija vis dar laikoma humanistikos kryptimi. Tokią pat vietą ji užima ir Lietuvos mokslų klasifikacijoje. Tačiau faktiškai istorikai naudojasi tiek humanistikos, tiek socialinių mokslų teorijomis bei metodologija, todėl ji laikytina tarpsritine mokslo kryptimi.
Šiuo metu Lietuvoje mokslinius istorijos tyrimus atlieka ir profesionalius istorikus rengia šios institucijos:
Lietuvoje iš istorijos disciplinos XX a. antroje pusėje išsirutuliojo politologija, kiek anksčiau – etnologija, archeologija. Dar šiandien archeologai Lietuvoje savo kvalifikaciją gina istorijos mokslo kryptyje, o daugelis etnologų bei archeologų dirba su istorija susijusiose mokslo institucijose.
Istoriografija (gr. `ἱστορειν – tirti + γραφειν – rašyti) suvokiama 1. kaip visuma istorijos veikalų, arba siauresniąja prasme – kaip visuma istorijos veikalų, parašytų remiantis istorijos metodologija, taip pat 2. kaip disciplina, tyrinėjanti istorijos tyrinėjimų raidą (vadinamoji „istorijos istorija“).
JAV ir Britanijoje sąvoka istoriografija taip pat apibrėžia istorinių tyrimų rašymo teoriją ir metodologiją. Vokietijoje nuo Johanno Martino Chladeniuso (1710–1759) laikų tai vadinama istorikos (vok. Historik) terminu. Per vokiečių istoriografiją pastarasis terminas XX a. pabaigoje populiarinamas ir Lietuvoje.
Klasifikuojant istoriografijos raidą, esmine ašimi tampa istorizmas, nes sukūrus istorijos metodą bei įtraukus istoriją į universitetų studijų programas, istoristinė istoriografinė tradicija pirmoji atsiribojo nuo istoriografinio literatūrinio žanro ir pareiškė pretenziją tapti dalimi mokslo. Todėl istoriografijos raidoje skiriama: 1. ikiistoristinė epocha, 2. istorizmas ir 3. postistoristinė epocha (anot J. Rüseno, istorizmo įveika). Vis dėlto svarbu pažymėti, kad nepaisant šiuolaikinės Vakarų istoriografijos geroko pažengimo nuo XIX a. istorizmo, esminiai istorizmo principai tebeturi didelę įtaką istoriografijai.
Pagalbinės istorijos disciplinos XVI–XVII a. išaugo iš žinijos ir erudicijos plėtros bei siekių kritiškai vertinti senuosius dokumentus. Didžiausią postūmį jų raidai padarė humanistinis sąjūdis, reformacija ir jos įtakoje išvysčiusi teologinė doktrininė polemika. 1681 m. benediktinų vienuolis Jean Mabillon, polemizuodamas su jėzuitais, išleido kūrinį De re diplomatica libri sex, kuriame suformuluotos dokumentų autentiškumo nustatymo ir kritikos nuostatos vėliau peraugo į atskirus metodus. Taip buvo padėti pamatai paleografijai ir diplomatikai. Tačiau Mabillono tyrimų rezultatai tik XVIII a. pab. buvo paskleisti universitetuose. Pirmiausia tai įvyko Vokietijoje, kur šis nuopelnas priskiriamas Göttingeno universiteto profesoriui Johannui Christophui Gattereriui, įdiegusiam vokiečių istoriografijoje chronologijos, genealogijos, diplomatikos ir kitų pagalbinių disciplinų pasiekimus. Pagalbinių disciplinų sąvoka buvo suformuluota XIX a. Jos buvo itin plačiai taikomos istoristinės istoriografijos, tačiau daugelis jų (pvz., etnografija, archeologija) šiandien pripažįstamos kaip atskiros mokslo šakos.
Istorikai naudojasi ir tarpšakinėmis disciplinomis, pvz., hermeneutika, taip pat gretutinių mokslo krypčių pagalbinėmis disciplinomis, pvz., kalbotyros šakomis, tiriančiomis asmenvardžius ir kitus tikrinius daiktavardžius – antroponimika (antropomastika) ir onomastika.
Išskiriamos tokios istorijos pagalbinės disciplinos:
Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją. |
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Istorija, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.