Metraštis

Viduramžių istoriniam pasakojimui būdingas pakilus stilius, jame gausu grožinės kūrybos elementų.

Senieji metraščiai – svarbus šaltinis istorijos tyrėjams. Plačiai metraščiais pasinaudojo ir pirmos renesansinės Lietuvos istorijos (Kronika, 1582) autorius Motiejus Strijkovskis. Seniausiu Lietuvoje laikomas Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis. Lietuvos metraščiai sukurti nežinomų autorių, rusėnų kalba rašyti XV–XVI a. Dalis jų buvo išversti į lenkų ir lotynų kalbas.

Pagal Vakarų istoriografiją, rusų vadinami letopisi pradžioje buvo ne kronikos, o analai, t. y. kasmetiniai neilgi miesto, regiono ar šalies svarbių įvykių aprašymai, išdėstyti chronologine tvarka. O kronikos reiškė ištisinį pasakojimą apie kokius nors įvykius, kurie buvo dėstomi ne trumpai pamečiui, o pasakojami smulkiau ir sistemingiau. Skirtumas tarp analų ir kronikų ėmė mažėti, kai į analus imta terpti platesnius pasakojimus, o kronikose įvykius pradėta žymėti pamečiui. Tuo būdu pradinis analų terminas, rusiškai išverstas letopisi, gavo ir kronikų reikšmę. Vakaruose įsigalėjęs kronikos terminas, reiškiąs taip pat ir išplėstus analus. Kartu dar vartojamas analų pavadinimas apibūdinti raštams, kur prie kiekvienų metų trumpai paminimi kokie svarbesni įvykiai.

Pagal rusišką letopis ar lenkišką latopisiec, lietuvių kalboje įsigalėjo metraščio žodis. Pagal vakarietišką terminologiją, metraštis būtų kronika. Šiuo pavadinimu tituluojami ne tik praeities, bet ir šiuolaikiniai periodiniai metiniai leidiniai: Lietuvos statistikos metraštis, Kauno istorijos metraštis ir kt.