Kasa

pancreas) – yra pagrindinė virškinimo sistemos liauka, gaminanti įvairius fermentus, skaidančius visas maisto medžiagas – baltymus, riebalus, angliavandenius. Tai mišrios sekrecijos liauka: kaip išorės sekrecijos liauka, gamina kasos sultis (succus pancreaticus) (su fermentais), kurios kasos latakais patenka į dvylikapirštę žarną. Kasa esti pilkai rausvos spalvos, skiltelinės sandaros, minkštos konsistencijos. Ji yra pailgos formos, apie 16 – 22 cm ilgio, 3 – 9 cm pločio, 2 – 3 cm storio, sveria apie 75 g. Skiriamos trys kasos dalys: galva (caput pancreatis), kūnas (corpus pancreatis). Tarp galvos ir kūno yra nedidelis susiaurėjimas, vadinamas kasos kaklu (collum pancreatis). Nuo galvos žemyn ir į kairę yra atsikišusi kablinė atauga (procesus uncinatus). Kasos kūnas paprastai esti tribriaunis, jame matyti priekinis, užpakalinis ir apatinis paviršiai. Priekiniame paviršiuje yra taukinės gumburas (tuber omentale), išsikišantis į taukinės maišo ertmę užpakalinėje sienoje. Galva yra storesnė ir plokštesnė, joje aiškūs tik priekinis ir užpakalinis paviršiai.

Kitos reikšmės – Kasa (reikšmės).

Kasa taip pat yra vidaus sekrecijos liauka, gaminanti hormonus insuliną ir gliukagoną, kurie reguliuoja gliukozės kiekį kraujyje.

Kasa yra pilvo ertmės viršutiniame aukšte, prisiglaudusi prie užpakalinės sienos, skersai kerta stuburą. Apie vieną trečdalį kasos yra dešinėje nuo vidurio linijos, likusi dalis – kairėje. Kasos galva yra stuburo dešinėje, pirmo arba antro juosmens slankstelių aukštyje, apsupta dvylikapirštės žarnos kilpos – viršutinio linkio, nusileidžiančiosios dalies ir apatinės dalies. Tarp galvos ir dvylikapirštės žarnos eina bendrasis tulžies latakas. Kūnas nukrypęs į kairę ir viršų, maždaug pirmo juosmens slankstelio aukštyje kerta stuburą ir kairėje jo pereina į uodegą. Uodega įsiterpia į skrandinį blužnies raištį, taip atsidurdama intraperitoninėje padėtyje, liečia vidinį blužnies paviršių. Kasos priekinį paviršių liečia skrandžio užpakalinė siena, jį taip pat išilgai kerta skersinės gaubtinės žarnos pasaito šaknis. Priekinis kasos paviršius atsiduria taukinės maišo užpakalinėje sienoje. Užpakalinis paviršius liečia apatinę tuščiąją veną, pilvo aortą, kairįjį inkstą, inkstų kraujagysles. Virš kalinės ataugos yra kasos įlanka (incisura pancreatis), kurią kerta viršutinė pasaito arterija ir vena. Virš įlankos, kasos užpakaliniame paviršiuje esančioje vagoje, susijungia blužnies vena ir viršutinė pasaito vena, taip susidaro vartų vena. Pilvaplėvė kasą dengia tik iš priekio, iš dalies ir iš apačios, taigi ji guli ekstraperitoniškai. Užpakalinį kasos paviršių dengia adventicija.

Kasos latakas (ductus pancreaticus) eina per visą kasą, nuo jos uodegos iki galvos, išėjęs iš kasos, susijungia su bendruoju tulžies lataku ir atsiveria dvylikapirštės žarnos didžiojo spenelio viršūnėje. Per visą savo ilgį turi daug smulkių intakų. Pats latakas esti iki 2 – 3 mm pločio. Priedinis kasos latakas (ductus pancreaticus accessorius) prasideda galvoje. Jis gali būti kaip atsišakojimas nuo pagrindinio kasos latako. Latakas išeina iš galvos kiek aukščiau, atsiveria atskirai dvylikapirštės žarnos mažojo spenelio (papilla duodeni minor) viršūnėje. Du atskiri latakai susiformuoja todėl, nes kasa vystosi iš dviejų užuomazgų – ventralinės ir dorsalinės. Ventralinėje užuomazgoje, esančioje greta kepenų užuomazgos, susidarantis latakas tampa pagrindinio kasos latako dalimi kasos galvoje. Iš dorsalinės užuomazgos formuojasi likusi pagrindinio latako dalis ir priedinis kasos latakas.

Kasos kūną arteriniu krauju aprūpina blužninės arterijos pilvinio kamieno šakos. Kasos galva kraują gauna iš dvylikapirštės žarnos arterijų: a. pancreaticoduodenalis superior (iš pilvinio kamieno baseino) ir b. pancreaticoduodenalis inferior (viršūtinės pasaito arterijos baseinas). Veninis kraujas įvairiomis venomis nuteka į vartų veną. Kasą įnervuoja simpatinės ir parasimpatinės skaidulos, ateinančios iš pilvinio rezginio.

• Pankreatitas (pancreatitis) – kasos uždegimas.
• Kasos vėžys (carcinoma pancreatis)

Endokrininis (vidaus sekrecijos) audinys, kasos, arba Langerhanso, salelės, gamina ir tiesiog į kraują išskiria hormonus insuliną ir gliukagoną. Visos organizmo ląstelės energijos gauna iš gliukozės, sveikam kūnui palaikyti svarbu, kad gliukozės koncentracija išliktų normos ribose. Insulinas išskiriamas po valgio, kai paprastai gliukozės koncentracija būna didelė. Pagrindiniai insulino veikimo būdai yra trys:

1. stimuliuoja kepenų, riebalines ir raumenų ląsteles pasisavinti ir naudoti gliukozę;
2. stimuliuoja gliukozės virtimą glikogenu kepenyse ir raumenyse;
3. skatina riebalų kaupimąsi ir stabdo jų kaip energijos šaltinio naudojimą.

Jis taip pat verčia kūno ląsteles įsisavinti gliukozę. Todėl insulinas yra hormonas, mažinantis gliukozės koncentraciją kraujyje. Gliukagoną kasa išskiria į kraują tarp valgymų. Jis skatina kepenis skaidyti glikogeną, riebalinį audinį – skaidyti riebalus į glicerolį ir riebalų rūgštis. Tada kepenys glicerolį paverčia gliukoze. Gliukagono veikimas didina gliukozės koncentraciją kraujyje.