Religija – išgyventas susitikimas su šventybe ir jos paveikto žmogaus atsakomoji veikla.
Apibrėžiant plačiau, religija tai savita istoriškai susiformavusi konkrečios socialinės grupės išpažįstamų ontologinių etinių pažiūrų ir su jomis susijusių ritualų sistema, kuriai paprastai būdingas tikėjimas anapusine realybe, pomirtiniu gyvenimu, antgamtinėmis jėgomis ir antgamtinėmis būtybėmis (animizmas) bei tokio pobūdžio tikėjimų suponuojamas antgamtinių jėgų, antgamtinių būtybių, vad. šventųjų asmenybių, šventųjų vietų, šventųjų relikvijų ir fetišų garbinimas.
Religijotyros požiūriu religija apibrėžiama kaip įsipareigojimų visuma tam, kas laikoma aukščiausiu, neginčijamu ir šventu (žmogiški, dieviški, imanentiški, transcendentiški individai, turintys ypatingą žinojimą, galią); autoriteto perduota, suvokta ar apreikšta ypatingoji tiesa, mokymas, įstatymas.
Paties pavadinimo religija kilmė siejama su lotynų kalba, tačiau dėl tikslios etimologijos ginčijamasi ne vieną šimtmetį, pateikiami bent keletas aiškinimų. Ciceronas knygoje Apie dievų prigimtį (De natura deorum 45) religijos sąvoką kildino iš žodžio (lot. relegere) kas reiškia kruopščiai laikytis taisyklių. Laktancijus kildino iš veiksmažodžio surišti (lot. religari), nes su Dievu esame surišti (lot. religati) pamaldumo saitais.
Teologija koncentruojasi į konkrečios religijos tikėjimo ir doktrinos klausimus, priimant jas kaip nekvestionuojamą autoritetą, tuo tarpu religijos studijos tiria religijas kaip istoriškai susiformavusias sistemas, remiantis ne religijų autoritetų doktrinomis ir skelbiamais tikėjimais, bet moksliškai patikrintais faktais.
Mokslo pasaulyje religija dažniausiai suprantama kaip senovės žmonių bandymų paaiškinti žmogaus, Visatos ir įvairių gamtos fenomenų kilmę bei prasmę pasekmė. Dalis mokslininkų (įvairių „sociologinių mokyklų“ atstovai) mano, kad kiekviena konkreti religija atsiranda kaip savotiškas istoriškai susiformavusios etinių normų sistemos papildinys, skirtas bendruomenės gerovei ir stabilumui užtikrinti: konkrečios bendruomenės nariams iš kartos į kartą laikantis tam tikrų tradicinių etinių normų, kurios yra naudingesnės visai bendruomenei, nei pavieniams jos nariams, ilgainiui kaip šių tradicinių normų išsaugojimo laidas neišvengiamai susiformuoja religinis tikėjimas. Abraominėse religijose tikima paskutinio teismo dalia (eschatologija), suteikiama amžinojo gyvenimo viltis (soteriologija). Dharminėse religijose pabrėžiama karmos bei samsaros reikšmė.
Religijos esmė yra neracionalus vidinis šventybės pajautimas, pasaulio skirstymas į „šventa“ ir „pasaulietiška“ (profaniška). Šventybė žmogaus viduje pasireiškia numinozinėmis jausenomis – šiurpulingu slėpiniu (mysterium tremendum), didybe (majestas), žavesiu (fascinans), gaivališkumu (orge). Šventybinių pasireiškimų (hierofanijų) sukeltos šios jausenos vėliau žmogaus sąmonėje praeina asociacijų ir schematizacijos procesus ir įgauna racionalias išraiškas – įvardijamos, įpavidalinamos, įgauna moralinį krūvį. Religijos esmė nesusijusi su jokiais moraliniais, dogmatiniais pavidalais, nei su etinėmis idėjomis ar papročiais – tiek kanibalizmas, žmonių aukojimas, tiek vedantiškas visatos vienio suvokimas ar sufijų mistiko šokis remiasi tomis pačiomis religinėmis jausenomis.
Daugumos religijų išpažinėjai periodiškai meldžiasi, švenčia su savuoju tikėjimu susijusias šventes, skaito arba studijuoja šventuosius raštus, teikia dvasinę, psichologinę bei kitokią pagalbą savosios konfesinės grupės nariams. Visa ši tikinčiųjų veikla, arba religinė praktika pačių tikinčiųjų paprastai laikoma tiek pat reikšminga kaip ir savosios religijos dogmatų išpažinimas tarp kitatikių ar pasaulietinėje aplinkoje.
Dauguma mokslui žinomų išnykusių religijų (kaip ir dauguma dabar gyvuojančių) buvo politeistinės arba henoteistinės, t. y. tokios, kurių išpažinėjai garbino daugiau nei vieną dievybę. XIX–XX a. religijotyrininkai aiškino, kad visos svarbiausios politeistinių religijų dievybės yra palaipsninės gamtos objektų bei reiškinių personifikacijos „produktai“.
Savita religija buvo itin svarbus kiekvienos senovės civilizacijos komponentas. Vakarų šalyse iš jau išnykusių senovės religijų geriausiai pažįstamos:
Enteogenai nuo seno vartoti religiniuose ritualuose įvairiose pasaulio kultūrose. Enteogenus naudojusių kultūrų geografija apima visus žemynus, spėjama, nuo mezolito, galbūt paleolito laikų jie veikė meną, mitus ir kultūrą. Tarp labiau žinomų ritualizuoto enteogenų naudojimų pavyzdžių galima paminėti Somos kultą Indijoje vediniu periodu, Eleusino misterijas Senovės Graikijoje. R. Gordon Wasson iškėlė hipotezę, kad pati religinė pajauta galėjo išsivystyti enteogenų dėka. Juos, anot jo, žmonės atrado atsitiktinai rankiodami maistą. Tačiau daugelis religijotyrininkų nepalaiko tokios teorijos. Nepaisant to, enteogenai suvaidino svarbų vaidmenį religijų istorijoje. Šių dienų tyrimai atskleidė, jog haliuciogenai leidžia peržengti žmogaus suvokimo ribas, suteikia galimybę patirti gilius mistinius išgyvenimus. Anot mokslininkų, jie sukelia giliai užgniaužtas, protu nesuvokiamas pasąmonines reakcijas iškeldami į paviršių galutinės dieviškos tikrovės patyrimus.
Šiuolaikinių religijų ištakos glūdi Ašiniame laike, kuomet buvo pradėtos skelbti dorovinės ideologijos didžiųjų žmonijos išminčių (Sokrato, Platono, Mahavyros, Budos, Zaratustros, Laodzi, Konfucijaus, judeo-krikščioniškų pranašų ir kt. apie 500–300 m. pr. m. e). Daugiausia išpažinėjų turinčios religijos (2010 m. duomenimis):
Pavadinimas | Išpažinėjų skaičius | Atsiradimo laikas ir vieta | Kulto vieta |
Krikščionybė | 2,2 mlrd. (31,5 %) | I a. Judėjos provincijoje | bažnyčia, cerkvė |
Islamas | 1,6 mlrd. (23,2 %) | VII a. Arabijoje | mečetė |
Hinduizmas | 1 mlrd. (15 %) | III tūkstm. pr. m. e. Indijoje | mandyras |
Budizmas | 500 mln. (7,1 %) | apie 500 m. pr. m. e. Indijoje | pagoda, vatas, vihara |
Sikhizmas | 25 mln. (0,38 %) | apie 1500 m. Pandžabe | guruvala |
Judaizmas | 15 mln. (0,23 %) | VII–VI a. pr. m. e. Judėjoje | sinagoga |
Daoizmas | 8 mln. | apie V a. pr. m. e. Kinijoje | neturi |
Bahajų tikėjimas | 5 mln. | XIX a. viduryje, Persijoje | šventykla |
Džainizmas | 4,25 mln. | VI a. pr. m. e. Indijoje | šventykla |
Šintoizmas | 3 mln. | apie I tūkstm. pradžią Japonijoje | šventykla |
Islamas – sparčiausiai auganti religija. Spėjama, kad 2050 m. bus panaši dalis tiek krikščionių, tiek musulmonų pasaulyje.
Šamanizmas paplitęs beveik visame pasaulyje. Jis praktikuojamas kai kurių Azijos, Afrikos, Amerikos, Australijos, Polinezijos tautų. Apie 405 mln. pasaulio gyventojų priskiriami liaudies religijų išpažinėjams (neįtraukiant hinduizmo, šintoizmo). Kinijoje tradicinės kinų tikybos, daoizmo, budizmo bruožai persipynė į sinkretinį tikėjimą, kuris dar vadinamas „kinų liaudies religija“. Japonijoje taip pat sinkretiškai paplitusi tradicinė religija šintoizmas. Hinduizmas yra skėtinė sąvoka, kuria aprėpiamos tradicinės indų tikybos. Užsacharės Afrikoje krikščionybės bei islamo pasekėjai dažnai įtraukia ir tradicines tikėjimo praktikas.
Dalis žmonių (apie 1,1 mlrd.) mano, kad visos religijos yra iš esmės neempirinės, dogmatiškos pažiūrų sistemos, ir todėl nesikliauja jokia religija. Esą bet kuri grynai racionali pažiūrų sistema būtų greičiau mokslas nei religija, o visiškai nedogmatiška religija yra iš principo neįmanomas dalykas. Kita vertus, religijotyros požiūriu nereligingumas nėra įmanomas, nes žmogus pasąmonongai vis vien vadovaujasi „šventybės-profanybės“ skirtimi ir išgyvena su tuo susijusius neracionalius potyrius.
Religinės bendrijos, Lietuvoje pripažintos tradicinėmis:
Naujieji religiniai judėjimai, veikiantys Lietuvoje:
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Religija, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.