Antropologija

Antropologija nagrinėja tiek žmonijos ištakas, tiek šių dienų kultūros išraiškas, visuomeninį gyvenimą, tačiau tradiciškai skiriamas dėmesys tradicinių visuomenių tyrinėjimams. Pabrėžiama lauko tyrimų svarba, vykdomas tyrime dalyvaujančiųjų stebėjimas, gilinamasi į žmonių gyvensenos, mąstysenos, elgsenos ypatybes.

Tam tikrų antropologijos užuomazgų galima rasti jau senovės Graikijoje, Herodoto raštuose. Terminą pirmą kartą pavartojo Aristotelis. Kaip savarankiška mokslo šaka antropologija pradėjo formuotis XVI a. Jos plėtotę paskatino didieji geografiniai atradimai, aptiktos tradicinės, klajokliškos bendruomenės, rastos hominidų fosilijos, senovės civilizacijų griuvėsiai.

Šiuolaikinės antropologijos pradininku laikomas prancūzų chirurgas Paul Broca. Jis pirmasis apibrėžė antropologijos uždavinius ir nustatė jos tyrimo metodus. 1859 m. jis Paryžiuje įkūrė pirmąją Antropologijos draugiją, o 1876 m. jo iniciatyva Paryžiuje įkurta pirmoji antropologijos mokykla (L’Ecole d’Antropologie de Paris). 1863 m. įsteigta Londono antropologijos draugija. 1900 m. Franz Boas įkūrė Amerikos antropologų asociaciją. Jis antropologiją suprato kaip holistinį mokslą apie žmones, pagrįstą kultūros samprata. Jis buvo pradininkas vadinamosios keturių krypčių antropologijos JAV, susidedančios iš kultūrinės, biologinės ir lingvistinės antropologijos bei proistorinės archeologijos.

XIX a. pabaigoje Europoje archeologijai, biologinei antropologijai ir lingvistikai virtus savarankiškais mokslais ėmė formuotis socialinė antropologija ir kultūrinė antropologija. XX a. pradžioje sociokultūrinė antropologija Europoje ir JAV vystėsi skirtingomis kryptimis. Europos „socialinė antropologija“ dėmesį sutelkė į socialinio elgesio stebėjimą bei į „socialinę struktūrą“, t. y., koks yra santykis tarp socialinio vaidmens (pvz., vyro ir žmonos arba tėvų ir vaikų) ir socialinių institucijų (pvz., religijos antropologija, ekonominė antropologija, politinė antropologija). Amerikos „kultūrinė antropologija“ dėmesį sutelkė į tai kaip žmonės reiškia požiūrį į save ir savo pasaulį, ypač simbolinėmis formomis (pvz., menas ir mitai). Šiuo metu sociokultūrinės antropologijos mokslininkai remiasi abiem tradicijomis.

Egzistuoja kelios antropologijos tradicijos, tarp kurių galime išskirti:

• prancūzų sociologinę mokyklą (Émile Durkheim, Marcel Mauss, Claude Lévi-Strauss);
• britų socialinę antropologiją (J. G. Frazer, Bronislaw Malinowski, A. R. Radcliffe-Brown, E. E. Evans-Pritchard);
• amerikiečių kultūrinę antropologiją (L. H. Morgan, Franz Boas, Marvin Harris, Clifford Geertz, Margaret Mead, Ruth Benedict).

Pastaroji JAV apima archeologiją, etnografiją, mitologiją, iš dalies lingvistiką. Socialinė antropologija ir kultūrinė antropologija kai kuriose šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje, siejama ar net tapatinama su etnologija, sociologija, kultūros studijomis, istorija.

• Čiubrinskas, Vytis. 2007. Socialinės ir kultūrinės antropologijos teorijos, Kaunas: Vytauto Didžiojo universiteto leidykla