Genealogija (gr.
Genealogija bendra prasme – gyvio, daikto ar reiškinio kilmė, nustatoma per eilę tarpininkų, iš kurių šis objektas yra kilęs.
Siaura prasme genealogija yra pagalbinis istorijos mokslas, kuris istorijos ir teisės perspektyvoje tyrinėja valdovų ar aukštesniųjų luomų giminių kilmę ir nustatinėja kilmės eilę.
Apibendrinant galima pasakyti, kad genealogija yra pagalbinė istorijos disciplina, tirianti giminių, šeimų ir atskirų asmenų istoriją bei nustatanti giminystės ryšius.
Ankstyviausia genealogija – tai žodžiais perduodama tradicija su protėvių vardais bei trumpa informacija apie jų darbus bei juos pačius. Genealogijos pradmenų reikėtų ieškoti labai gilioje senovėje. Jau senovės tautos aiškino dievus, pusdievius ir valdovus kilus iš įvairių būtybių. Šventasis Raštas irgi kalba apie žmogaus kilmę ir pateikia pranašų bei karalių genealogiją.
Pirmuosius duomenis apie tai pateikia seniausių civilizacijų (Mesopotamijos, Egipto, Kinijos) rašto paminklai. Jie liudija, kad protėvių atminimas tarnavo ir valdžios paveldėjimui, ir materialinių vertybių bei privilegijų perimamumui. Graikijoje 500 m. pr. m. e. jau buvo žinomos genealoginės lentelės. Romėnų teisei, nustatančiai paveldėjimą pagal giminingumo laipsnį, genealogija taip pat buvo reikalinga. Romėnų genealoginės schemos giminės ryšį vaizduodavo kolonų, laiptų ir kitokiais pavidalais. Tad, atminimo išsaugojimas turėjo ir kitą praktinę reikšmę, genealogija davė teisę į turtą ir poziciją visuomenėje.
Žinomas genealogijos teoretikas vokiečių mokslininkas O. Forstas-Battaglija įrodinėjo, kad genealoginiai tyrimai tokie pat seni, kaip ir istorija ir kad seniausiuose raštijos paminkluose sutinkama genealogija – valdovų kilmės eilės arba dievų ir didvyrių mitologinės giminystės, kur paprasčiausiai be pabaigos vardijamos mistinių asmenybių ar kilmingų žmonių kartos. Tarp tokių paminklų jis mini egiptiečių karalių sąrašus (rejestrus), senąsias vedas, Herodoto pasakojimus ir žinias apie romėnų šeimas.
Genealogija – pati seniausia iš pagalbinių istorijos disciplinų. Numizmatika, sfragistika atsiranda visuomenėje, kur yra prekių mainai bei klasės, paleografija ir diplomatija susijusios su raštijos raida ir valstybinio aparato veikla, tuo tarpu susidomėjimas savo protėvių ir savo šeimos istorija atsirado kartu su žmogumi. Viduramžiais savo kilme susidomėta XII-XIII amžiuje. Šeima (giminė) buvo pagrindinis visuomeninio gyvenimo veiksnys, ir kiekvienas jos narys, susisaistęs su ja kraujo ryšiais, galėdavo naudotis tos giminės teisėmis, valdžia, tradicijomis, kartais net turtais. Genealogija turėjo padėti nustatyti atskirų asmenų, šeimų ar giminių kilmę. Priklausomybė kuriai nors giminei buvo įrodoma žodžiu arba liudytojais. Tokie praktiniai interesai turėjo įtakos atsirasti genealogijos mokslui.
Viduramžiais, kai žemės ir privilegijų paveldėjimas turėjo pagrindinę reikšmę šeimos egzistavimui, kiekvienas taip pat buvo suinteresuotas savo genealogijos žinojimu. Antra priežastis – tai garbė. Juk kiekvienas bajoras, norėdamas tapti riteriu, arba riteris, norėdamas dalyvauti turnyre, turėjo įrodyti savo kilmingumą. Dažniausiai tai buvo daroma pateikiant tėvų, senelių ir prosenelių iš tėvo ir motinos pusės herbus. Per iškilmes heroldai pagal herbus papasakodavo apie riterio giminės kilmingumą ir šlovę, aukštindavo jo ir jo protėvių žygius, pagražindami būtais ir nebūtais įvykiais. Šitaip kūrėsi legendos apie protėvių žygdarbius, jų narsą ir drąsą. Visa tai garsino giminę, skatino jaunimą gerbti savo šeimą, artimuosius ir patiems ją garsinti naujais darbais. Daug tokių legendinių giminių istorijų išliko to meto Europos šeimų kronikose bei įvairiomis progomis parašytose panegirikose.
Dar labiau genealogija susidomėta atgimimo epochoje XV a. pab.-XVI a., kai vėl buvo atrastos grafinės giminystės ryšių fiksacijos formos – genealoginės lentelės, imta rašyti apie praktinę genealogiją. Laikotarpis nuo XVI a. pab. iki XVII a. pab. yra laikomas genealoginės literatūros aukso amžiumi. Tai nauja pakopa genealogijos vystymesi, nes dokumentus pradėta studijuoti kritiškai. XVIII a. genealogijos mokslas formuojasi kaip istorinė disciplina. XVIII a. pab.-XIX a. laikotarpis charakterizuojamas kaip genealogijos nuosmukio laikotarpis. XIX a. ekonominė revoliucija padarė tam galą. Svarbiausia tapo pati asmenybė. Giminystės ryšiai ir kilmė neteko reikšmės ir įsisukus į kovos dėl valdžios ir materialinių gėrybių sūkurį, buvo užmiršti.
Dabar, po kelių šimtų metų visuomenės išsivystymas pasiekė tokį lygį, kad pamažu vėl atsigręžiama į savo šaknis. Todėl daugiausia šalininkų genealogija turi labiausiai išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Tai tarsi reakcija į vartotojiško pasaulio bedvasiškumą ir kosmopolitizmą, noras apsibrėžti ir pažinti jame save.
XX a. genealogijos mokslas vėl pagyvėja. Istorikų dėmesys vis dažniau krypdavo į paprastų šeimų ar giminių istorijas. Naujai susidariusioms mokslo šakoms – demografijai, sociologijai ir kt. kiekvienos šeimos genealoginiai tyrimai teikia labai daug informacijos. Be to, XX a. genealogai giminių istorijoje jau pradėjo tirti ir moteriškąją liniją.
Ieškoti savo giminės šaknų žmones paskatina pačios įvairiausios priežastys – tikimybė, jog bus rasta sąsajų su Lietuvos ar Lenkijos kilmingaisiais, giminystės su gabiu menininku nuojauta ar tiesiog noras sužinoti, kaip, kur ir su kuo gyveno proseneliai.
Visose šalyse genealogijos pradžia buvo susijusi su paveldėjimo klausimais ir valdančių giminių istorija.
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Genealogija, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.