Filipinai

Filipinų Respublika tag. Republika ng Pilipinas angl. Republic of the Philippines
Vėliava Herbas
Himnas: „Išrinktoji žemė“
Filipinai žemėlapyje
Valstybinė kalba	tagalų, anglų
Sostinė	Manila
Didžiausias miestas	Kesonas
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Viceprezidentė  • pavardė3=- titulas4= pavardė4= plotoVieta=72	Bongbongas Markosas Sara Duterte {{{pavardė3}}}
Plotas  • Iš viso  • % vandens	300 000 km2 ({{{plotoVieta}}}) 0,6 %
Gyventojų  • 2021  • Tankis	109 991 095 (13) 336 žm./km2 (47)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2021 402,638 mlrd. $ (32) 3 646 $ (118)
Valiuta	Filipinų pesas (PHP)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+8 netaikomas
Nepriklausomybė Nuo Ispanijos Nuo JAV	1898 m. liepos 12 d. 1946 m. liepos 4 d.
Interneto kodas	.ph
Šalies tel. kodas	+63

Filipinai įsikūrę 7461 saloje Ramiojo vandenyno vakaruose, apie 100 kilometrų į pietryčius nuo žemyninės Azijos. Filipinai yra vienintelė Pietryčių Azijos valstybė, neturinti sausumos sienų su savo kaimynėmis. Vakaruose Filipinų krantus skalauja Pietų Kinijos, Sulu ir Sulavesio jūros, rytuose – Filipinų jūra. Plotu Filipinai yra 5-oji salų valstybė (po Indonezijos, Madagaskaro, Papua Naujosios Gvinėjos ir Japonijos). Ji yra 12-oji valstybė pasaulyje pagal gyventojų skaičių (beveik 110 mln.). Filipinai buvo Ispanijos bei JAV kolonija. Nepriklausomybę paskelbė po Antrojo pasaulinio karo, 1946 m. liepos 4 d. Manilos sutartimi.

Filipinai laikomi besivystančia rinka ir naujai industrializuota šalimi, jiems būdinga iš žemės ūkio į paslaugų sektorių pereinanti ekonomika. Šalis yra Jungtinių Tautų, Pasaulio prekybos organizacijos, ASEAN, Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo ir Rytų Azijos viršūnių susitikimo narė steigėja. Priklauso Neprisijungimo judėjimui, nors yra laikoma svarbia JAV sąjungininke regione. Kadangi salos įsikūrusios Ramiojo vandenyno ugnies žiede ir netoli pusiaujo, šalyje dažni žemės drebėjimai ir taifūnai. Filipinai turi įvairių gamtos išteklių ir pasauliniu mastu reikšmingą biologinės įvairovės lygį.

Pagrindinis straipsnis – Filipinų istorija. Iki nepriklausomybės – Malajų salyno istorija.

Archeologiniai radiniai rodo, kad žmonės kai kuriose Filipinų salose gyveno jau 50 tūkst. metų pr. m. e. Vėliau šie žmonės susimaišė su atvykėliais iš Okeanijos bei indoeuropiečiais. Istoriniuose šaltiniuose užfiksuoti IX–XII a. filipiniečių prekybiniai bei kultūriniai ryšiai su Kinija, Japonija ir Indija.

Iki XVI a. pabaigos Filipinų salos buvo neatsiejamai susijusios su Malajų salyno istorija, jos buvo tolima šio salyno (Nusantaros) šiaurės rytų provincija. XIII a. pietinės Filipinų salos (Sulu salynas ir Mindanao) buvo įjungtos į Madžapadhito imperiją, ir tokiu būdu pernešti salyno kultūros pasiekimai.

Nuo XV a. visame Malajų salyne įsigalėjo islamas. Filipinų ši religija irgi neaplenkė. Musulmonų pirkliai daugiausia iš Melakos, Džohoro atsikeldavo į šį kraštą. Ilgainiui įsikūrė stiprūs prekybiniai sultonatai, tokie kaip Sulu sultonatas bei Magindanao, išplėtę savo įtaką Filipinų pietuose. Jie aktyviai prekiavo su Melaka, Brunėjumi, Kinija, taip pat su šiaurinėmis salomis, kur kūrė gyvenvietes.

Pirmieji europiečiai, aplankę salas, buvo įžymiosios Ferdinando Magelano ekspedicijos dalyviai. Magelano laivai pasiekė Samaro salą 1521 m. kovo 17 d. Balandžio 7 d. europiečiai atvyko į Sebu miestą. Čia Magelanas susidraugavo su Radža Humabonu ir atvertė jį, jo šeimą bei dar 700 vietinių į krikščionybę. Vėliau Magelanas žuvo Maktano (Mactan) saloje nuo vietinio Humabono varžovo Lapu-Lapu vadovaujamų karių.

XVI a. pabaigoje Ispanija kolonizavo salas, pavadindama jas Filipinais princo Pilypo II garbei. Į Filipinus ispanai atvežė Vakarų kultūros elementų, tokių kaip teisėtvarka, spauda ir kalendorius. Salos buvo įjungtos į prieskonių prekybą, ir su Meksikos Akapulko uostu jas jungė jūrų kelias, kuriuo reguliariai kursavo laivai. Tai pastebimai pakeitė filipiniečių gyvenimą: atsirado nauji miestai, pradėtos augintiti iki tol nežinotos javų rūšys, dauguma gyventojų priėmė katalikybę, pastatytos mokyklos ir bažnyčios.

1898 m. Kuboje prasidėjęs karas tarp ispanų ir amerikiečių greitai pasiekė Filipinus. JAV pajėgoms sutriuškinus ispanus prie Manilos, Filipinai paskelbė nepriklausomybę. Vėliau vykęs filipiniečių – amerikiečių karas vėl sugrąžino salas JAV 1901 m., tačiau kraujas salose liejosi iki pat 1913 m.- konflikte žuvo maždaug milijonas gyventojų.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, Filipinus okupavo Japonijos pajėgos. Po Japonijos pralaimėjimo 1945 m. JAV pripažino salų nepriklausomybę 1946 m. liepos 4 d.

Pagrindinis straipsnis – Filipinų politinė sistema.

 

Filipinų santvarka – prezidentinė federacinė respublika. Filipinų prezidentas vadovauja ne tik valstybei, bet ir vyriausybei (yra ministras pirmininkas) bei karinėms pajėgoms. Prezidentas renkamas visuotiniu balsavimu šešerių metų kadencijai.

Filipinų parlamentas, kaip ir JAV, vadinamas kongresu bei susideda iš aukštųjų ir žemųjų rūmų. Aukštųjų rūmų (Senato) nariai visuotiniu balsavimu renkami šešeriems metams, o Atstovų rūmų nariai – trejiems.

Teisinė valdžia priklauso Aukščiausiajam Teismui, kurio vyriausiąjį teisėją ir 14 jo kolegų skiria Prezidentas Teisininkų tarybos teikimu.

Nors ir buvo bandymų pakeisti Filipinų santvarką į diktatūrą arba parlamentinę respubliką, jie visi žlugo.

Filipinai – vieni iš Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) steigėjų bei aktyvūs šios organizacijos nariai nuo 1945 m. spalio 24 d. bei vieni iš Pietryčių Azijos tautų asociacijos ASEAN steigėjų. Šalis yra viena pagrindinių NATO nepriklausančių JAV sąjungininkių.

Daugelį metų besitęsiančiame teritoriniame konflikte tarp Pietryčių Azijos valstybių dėl naftos turtingų Spretlio salų dalyvauja ir Filipinai. Taip pat ši šalis reiškia savo teises į Malaizijai priklausančią Sabos valstiją, kuri kažkada buvo Sulu sultonato dalis.

 

Pagrindinis straipsnis – Filipinų regionai ir provincijos.

Filipinai suskirstyti į tris salynus: Lusoną, Visajus ir Mindanao. Iš viso šalyje yra 17 regionų, 81 provincija, 136 miestai ir 1494 savivaldybės.

Regionai:

Pagrindinis straipsnis – Filipinų geografija.

Filipinai susideda iš 7107 salų, užimančių maždaug 300 tūkst. kvadratinių kilometrų, tik 1000 salų yra didesnės nei 1 km². Gyvenamos yra 880 salų, iš jų didžiausios yra Lusonas, Mindanao, Samaras, Negrosas, Panajus ir Palavanas.

Šalies krantus skalauja Filipinų, Sulavesio, Sulu ir Pietų Kinijos jūros.

Dauguma salų – vulkaninės kilmės ir padengtos drėgnuoju atogrąžų mišku. Aukščiausias taškas – Apo ugnikalnis (2954 m). Šalyje yra daug veikiančių ugnikalnių, pvz., Majonas ir Pinatubas. Filipinai taip pat priklauso vadinamajai „taifūnų juostai“, todėl maždaug 19 taifūnų aplanko salas per metus.

 

Filipinuose per dieną įvyksta maždaug 20 žemės drebėjimų, didžioji dalis jų – per silpni, kad gyventojai juos jaustų. Tokį seisminį aktyvumą lemia salų priklausymas Ugnies žiedui. Paskutinis didelis drebėjimas sukrėtė Lusono salą 1990 m.

Ilgiausia Filipinų upė – Kagajanas, ilgis – 350 km.

Klimatas

Filipinams būdingas atogrąžų jūrinis klimatas, oras paprastai būna karštas ir drėgnas. Išskiriami trys sezonai: karštasis sausasis sezonas (nuo kovo iki gegužės), lietingasis (nuo birželio iki lapkričio) ir vėsusis sausasis (nuo gruodžio iki vasario). Pietvakarių musonas (žinomas kaip habagat) vyrauja nuo gegužės iki spalio, o šiaurės rytų musonas (amihan) – nuo lapkričio iki balandžio mėn. Vėsiausias mėnuo yra sausis, o karščiausias – gegužė. Temperatūra jūros lygyje visuose Filipinuose paprastai būna tame pačiame diapazone, nepriklausomai nuo platumos. Vidutinė metinė temperatūra yra apie 26,6 °C. Tik 1500 m virš jūros lygio esančiame Bagijo mieste ji gerokai vėsesnė – 18,3 °C. Vidutinis drėgnumas šalyje – 82%. Metinis kritulių kiekis siekia 5000 mm kalnuotoje rytinėje pakrantėje, bet mažiau nei 1000 mm kai kuriuose slėniuose.

Vadinamojoje Filipinų atsakomybės zonoje (angl. Philippine Area of Responsibility) įprastais metais susiformuoja 19 taifūnų, dažniausiai liepos-spalio mėn., o aštuoni ar devyni pasiekia žemyninę dalį. Drėgniausias užfiksuotas taifūnas, smogęs Filipinams, praslinko 1911 m. Tuo metu Bagijo mieste nuo liepos 14 d. iki 18 d. iškrito 2210 mm kritulių. Šalis yra tarp dešimties labiausiai klimato kaitos pažeidžiamų pasaulio valstybių.

 

Pagrindinis straipsnis – Filipinų ekonomika.

Pagrindinė Filipinų ekonomikos šaka – žemės ūkis, taip pat šalis verčiasi pramone, gamtiniais ištekliais, perlaidomis iš užsienyje dirbančių tautiečių. Pastaruoju metu sparčiai kyla pajamos iš turizmo, taip pat Filipinai yra vienas užsakomųjų paslaugų („Outsourcing“) centrų.

Anksčiau Filipinų ekonomikos pagrindas buvo kolonijinė prekyba: su Akapulku ispaniškuoju laikotarpiu ir su JAV – amerikietiškuoju. XX a. 7 dešimtmetyje Filipinų ekonomika buvo antra didžiausia visoje Azijoje (po Japonijos). Šalis patyrė didelį ekonominį nuosmukį valdant Ferdinandui Markosui ir pradėjo atsigauti tik praėjusiojo amžiaus 10 dešimtmetyje, valdant Fideliui Ramosui.

Azijos finansų krizė 1997 m. stipriai paveikė Filipinų ekonomiką – jos metu nuvertėjo Filipinų pesas bei krito akcijų kainos biržoje. Vis dėlto, daugiausiai dėl sėkmingos fiskalinės politikos, šis nuosmukis nebuvo toks stiprus, kaip kaimyninėse Pietryčių Azijos valstybėse. 2004 m. Filipinų bendrasis vidaus produktas (BVP) kilo 6 %, 2007 m. – 7,3 %.

Nepaisant spartaus augimo, Filipinų ekonomika turi nemažai problemų: reikia tobulinti infrastruktūrą, keisti mokesčių sistemą, tęsti privatizacijos procesą. Taip pat viena iš ekonominių šalies problemų yra didelė pajamų dalis, gaunama iš asmenų, dirbančių užsienyje, perlaidų namo – ji viršija netgi tiesiogines užsienio investicijas. Pagrindinės Filipinų ekonominės konkurentės – Kinija bei Indija – atitraukia nemažai potencialių investuotojų, ypač telekomunikacijų kompanijas. Atskiri šalies regionai auga nevienodai, daugiausiai investuojama į Lusono bei Manilos apylinkes.

Filipinai – vieni iš Azijos plėtros banko, kurio būstinė įsikūrusi Maniloje, steigėjų. Taip pat Filipinai dalyvauja Pasaulio banko, Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) ir kitų ekonominių organizacijų veikloje.

Pagrindinis straipsnis – Filipinų demografija.

Filipinai pasaulyje užima 12-ą vietą pagal gyventojų skaičių (2020 m. gyveno beveik 110 mln. gyventojų). 2020 m. miestuose gyveno 54 % šalies gyventojų. 11 % filipiniečių gyvena užsienyje kaip darbo migrantai (2007 m.) Apytiksliai pusė gyvena Lusono saloje. Pagrindinė sostinės Manilos dalis yra tankiausiai apgyvendinta sostinė pasaulyje – į Panevėžį plotu panašioje teritorijoje gyvena 1,85 mln. gyventojų. Manila ir Kesonas (daugiausiai gyventojų turintis šalies miestas) sudaro Manilos metropoliją, kurioje gyvena apie 13,48 mln. gyventojų (arba 12 % Filipinų gyventojų). Tai penkta pagal gyventojų skaičių metropolija pasaulyje.

1948–2010 m. laikotarpiu Filipinų gyventojų skaičius išaugo beveik penkis kartus nuo 19 mln. iki 92 mln. Dabar vidutinio metinio Filipinų gyventojų skaičiaus prieaugio tempai lėtėja. Gyventojų prieaugio norma 1995–2000 metais buvo 3,21 %, bet po to dramatiškai nukrito iki 1,59 % 2005–2010 metams. Vidutinis šalies gyventojų amžius yra 25,3 m. 63,9 % gyventojų yra 15–64 metų amžiaus.

Raštingumas šalyje 2019 m. siekė 93,8 % (abiejų lyčių skaičiai panašūs). Gyvenimo trukmė yra 70,48 m., 74,15 m. moterims ir 66,97 m. vyrams. Šalis sumažino savo skurdo lygį nuo 49,2 % 1985 m. iki 18,1 % 2021 m., o pajamų nelygybė pradėjo mažėti 2012 m.

 

Pagrindinis straipsnis – Filipinų kultūra.

Filipinų kultūra – austronezinės, ispaniškosios ir amerikietiškosios kultūrų mišinys. Taip pat ji buvo stipriai paveikta indų, arabų ir kinų kultūrų.

Vietinė austronezinės Filipinų civilizacijos kultūra itin panaši į jos kaimynų – Malaizijos ir Indonezijos. Dėl intensyvios prekybos tarp Filipinų ir Pietryčių Azijos, prieš-ispaniškajai šalies kultūrai didelę įtaką padarė hinduizmas, šiek tiek mažesnę – budizmas.

Ispaniškoji kultūra Filipinuose siejama su ispanų ir meksikiečių kolonijine įtaka. Ši įtaka geriausiai pastebima literatūroje, folklore, kalboje, tradiciniuose patiekaluose, mene ir religijoje. Filipinuose rengiamos grandiozinės šventės šventiesiems paminėti, ypač garsus yra masinis prisikalimas prie kryžių prieš ir per Velykas. Vienas ispaniškosios kultūros ženklų – filipiniečių pavardės. Kadangi dauguma pavardžių buvo pakeistos ispanų kolonistų, ispaniška filipiniečio pavardė nebūtinai reiškia ispanišką kilmę. Daugybės gatvių, miestų ir geografinių objektų pavadinimai Filipinuose – ispaniški. Ispaniškoji architektūra pastebima bažnyčiose, valstybinių įstaigų ir universitetų pastatuose. Ši įtaka jaučiama ir tradicinėje virtuvėje.

Kinų įtaka akivaizdžiausia virtuvėje, kur naudojama daug įvairių rūšių makaronų. Iš Kinijos atėjo daug filipiniečių prietarų, kalbos detalių ir pavardžių.

Anglų kalba – žymiausias JAV palikimas Filipinuose. Taip pat amerikiečiai į salas atvežė biliardą ir krepšinį – tai populiariausios sporto rūšys šalyje. Kaip ir Lietuva, Filipinai yra viena iš nedaugelio šalių, kuriose krepšinis yra itin populiarus sportas. Daug vartotojiškos kultūros madų – greitas maistas, pop muzika, komercinis kinas – taip pat atėjo iš JAV.

Pagrindiniai straipsniai – Filipinų tarptautiniai santykiai ir Filipinų ir Lietuvos santykiai.

 

Filipinai yra viena iš JTO steigėjų narių. Yra buvę nenuolatiniais Saugumo Tarybos nariais. Šalis dalyvauja taikos palaikymo misijose, ypač Rytų Timore. Šalis yra ASEAN viena įkūrėjų ir aktyvi narė, taip pat Rytų Azijos viršūnių susitikimo, 24 narių grupės ir Neprisijungimo judėjimo narė. Šalis nuo 2003 m. siekė gauti stebėtojos statusą Islamo bendradarbiavimo organizacijoje ir buvo SEATO narė. Virš 10 mln. filipiniečių gyvena ir dirba 200 šalių, įskaitant Lietuvą, ženkliai prisidėdami prie Filipinų švelniosios galios.

2010 m. Filipinai su ASEAN valstybėmis sudarė Prekybos prekėmis susitarimą, o 2023 m. – Regioninės išsamios ekonominės partnerystės susitarimą. Kaip ASEAN nariai Filipinai yra pasirašę laisvosios prekybos susitarimus su Kinija, Indija, Japonija, Pietų Korėja, Australija ir Naująja Zelandija. Taip pat yra sudariusi atskirus dvišalius laisvosios prekybos susitarimus su Japonija, Pietų Korėja ir keturiomis Europos valstybėmis: Islandija, Lichtenšteinu, Norvegija ir Šveicarija.

Filipinai palaiko ilgalaikius santykius su JAV, kurie apima ekonominius ryšius ir bendradarbiavimą saugumo srityje. Dėl Filipinų strateginės geografinės padėties Abipusės gynybos sutartis tarp JAV ir Filipinų buvo pasirašyta dar 1951 m. ir papildyta 1999 m. bei 2016 m. Šalis rėmė Amerikos politiką Šaltojo karo metais ir dalyvavo Korėjos ir Vietnamo karuose. 2003 m. Filipinams suteiktas vienų iš pagrindinių ne NATO sąjungininkų statusas.. Kita vertus, prezidento Dutertės valdymo metais santykiai su Jungtinėmis Valstijomis atšalo, o su Kinija ir Rusija – pagerėjo. Filipinai šalies gynyboje yra labai priklausomi nuo JAV. JAV ne kartą pareiškė, kad nuolatos gins Filipinus, įskaitant jos teritorijas Pietų Kinijos jūroje.

Filipinai santykius su Kinijos LR užmezgė 1975 m. Japonija yra didžiausia oficialios vystymosi paramos Filipinams donorė. Nors egzistuoja nedidelė įtampa dėl Antrojo pasaulinio karo palikimo, kai Japonijos imperija buvo okupavusi Filipinus, priešiškumo iš Filipinų pusės beveik neliko. Istoriniai ir kultūriniai ryšiai ir toliau daro įtaką santykiams su Ispanija. Santykius su Artimųjų Rytų šalimis veikia didelis tose šalyse dirbančių filipiniečių skaičius, taip pat problemos, susijusios su musulmonų mažuma Filipinuose.

Filipinai turi pretenzijų į Spratlio salas, į kurias dar pretenduoja Kinijos, Malaizijos, Taivano ir Vietnamo vyriausybės. Filipinai kontroliuoja Titu salą šiame salyne. 2012 m. Filipinai kreipėsi į Nuolatinį arbitražo teismą po to, kai Kinija užgrobė Filipinams priklausomą Skarboro seklumą. Nors bylą galiausiai Filipinai laimėjo, Kinija bylos išvados nepripažino ir padarė seklumą svarbiu platesnio ginčo simboliu.

Filipinai Lietuvos nepriklausomybę pripažino 1991 m. rugsėjo 16 d., o diplomatiniai santykiai užmegzti 1991 metų gruodžio 15 d. Lietuvai atstovauja nepaprastasis ir įgaliotasis ambasadorius, reziduojantis Tokijuje, Japonijoje, Filipinams Lietuvoje – nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė, reziduojanti Stokholme, Švedijoje. Vilniuje veikia Filipinų Respublikos garbės generalinis konsulatas, Filipinuose – du Lietuvos garbės konsulatai (Maniloje ir Zambalese).

Kariuomenė

Pagrindinis straipsnis – Filipinų karinės pajėgos.

Filipinų savanorių ginkluotosios pajėgos (AFP) susideda iš trijų padalinių: Filipinų oro pajėgų, Filipinų kariuomenės ir Filipinų karinio jūrų laivyno. Civilių saugumą užtikrina Filipinų nacionalinė policija, pavaldi Vidaus reikalų ir vietos valdžios departamentui. Karines pajėgas 2022 m. sudarė 280 000 žmonių, iš kurių 130 000 buvo aktyvūs kariai, 100 000 buvo rezervistai, 50 000 – sukarintos pajėgos.

2021 m. šalis skyrė 1,04 % savo BVP kariuomenei. Didžioji dalis šalies gynybos išlaidų skiriama Filipinų armijai, kuri vadovauja operacijoms prieš vidines grėsmes, tokias kaip komunistų ir musulmonų separatistų maištai. Koncentravimasis į vidines grėsmes XX a. aštuntajame dešimtmetyje nusmukdė Filipinų karinio jūrų laivyno pajėgumus. Kariuomenės modernizavimo programa pradėta 1995 m., o 2012 m. išplėtota siekiant sukurti pajėgesnę gynybos sistemą.

Filipinų karinėms pajėgoms jau ilgą laiką tenka kovoti su vietiniais sukilėliais, separatistais ir teroristais. Didžiausios Bangsamoro separatistinės organizacijos, Moro nacionalinis išsivadavimo frontas ir Moro islamiškas išlaisvinimo frontas, pasirašė galutinius taikos susitarimus su vyriausybe atitinkamai 1996 m. ir 2014 m. Kitos karingesnės grupės, tokios kaip Abu Sayyaf ir Bangsamoro islamiški laisvės kovotojai gan aktyviai veikia Sulu salyne ir Magindanao, kur dažniausiai reikalaudami išpirkos grobia užsieniečius, tačiau ir jų aktyvumas sumažėjęs. Filipinų komunistų partija ir jos sukarintas sparnas Naujoji liaudies armija prieš vyriausybę kariauja partizaninį karą nuo aštuntojo dešimtmečio ir, nors po diktatūros žlugimo 1986 m. kariniu ir politiniu požiūriu susitraukė, vis dar rengia išpuolius prieš vyriausybės pareigūnus, saugumo pajėgas, organizuoja sprogdinimus ir žudymus..

Pagrindinis straipsnis – Filipinų transportas.

Filipinas susisiekimui naudoja kelių, oro, bėgių ir vandens transportą. Dominuoja kelių transportas – juo keliauja 98 % žmonių ir 58 % krovinių srauto. 2018 m. gruodį šalyje buvo 210 528 km kelių. Filipinuose veikia 90 valstybinių oro uostų, aštuoni iš jų – tarptautiniai.

Filipinuose bendra instaliuota elektrinių galia 2021 m. siekė 26,9 GW. 43 % energijos pagaminta iš anglies, 14 % iš naftos, 14 % iš hidroelektrinių, 12 % iš gamtinių dujų ir 7 % iš geoterminių šaltinių. Filipinai yra treti didžiausi geoterminės energijos gamintojai po JAV ir Indonezijos. 2021 m. pab. 95,41 % namų ūkių turėjo elektrą.

• Filipinų ryšiai
• Filipinų šventės

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas Filipinai

Vikiteka: Filipinai – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Filipinai – kelionių gidai, susiję su straipsniu

Bendros nuorodos:

• Vyriausybės svetainė Archyvuota kopija 2012-01-01 iš Wayback Machine projekto.
• CŽV statistika Archyvuota kopija 2013-05-10 iš Wayback Machine projekto.

Žemėlapiai:

• Filipinų fizinis žemėlapis
• Filipinų administracinis žemėlapis
• Filipinų pagrindinių kelių žemėlapis
• Filipinai googlemaps žemėlapyje