Fiskalinė Politika

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Fiskalinės politikos tikslas – reguliuoti vyriausybės išlaidas ir įplaukas. Todėl du pagrindiniai jos elementai yra išlaidos ir mokesčiai. Mokesčiai yra pagrindinis įplaukų šaltinis. Fiskalinė politika gali daryti įtaką paklausai ir ekonominės veiklos lygiui, pajamų pasiskirstymui ir būdams, kuriais vyriausybės skirsto išteklius.

Fiskaline politika siekiama sumažinti nedarbą, suaktyvinti ekonomiką (ekspansinė politika), sumažinti infliaciją (restruktyvi politika). Vykdant aktyvią fiskalinę politiką, susiduriama su įvairiomis problemomis: rezultatų vėlavimo ar visai jų nebuvimo. O vykdant ekstensyvią politiką susiduriama su biudžeto deficito problema.

Pagrindinės fiskalinės politikos priemonės yra mokesčių(T) arba vyriausybės išlaidų (G) keitimas.

Didžiausia dalis fiskalinės politikos yra mokesčių koregavimas. Valstybė kartu su fiskaline politika nuolatos vykdo monetarinę politiką. Vykdant monetarinę politiką, leidžiami pinigai ūkio augimo tendencijoms išlaikyti (subsidijuojamos įvairios ūkio šakos) ir struktūrinius svyravimus koreguoti (įvairioms ūkio šakoms suteikiamos mokestinės lengvatos). Dažnai pinigų trūkumas padengiamas išleidžiant pinigų emisiją.

Fiskalinė politika padeda stabilizuoti ūkį, jei valstybinės įstaigos gali numatyti makroekonomines tendencijas ir priimti aktyvius ir teisingus sprendimus. Dabartinė fiskalinė sistema grindžiama įdiegtais ekonominiais mechanizmais, vykdančiais ūkio automatinių stabilizatorių funkciją. Prie automatizuotų stabilizatorių priskiriami progresyviniai ir procentiniai mokesčiai, bedarbių pašalpos bei socialinės išmokos.

• Lietuvos valstybės biudžetas