Izraelis

Kitos reikšmės – Izraelis (reikšmės).

Izraelio valstybė hebr. ‏מְדִינַת יִשְׂרָאֵל‎‏‎ arab. دَوْلَة إِسْرَائِيل
Vėliava Herbas
Himnas: „Viltis“
Izraelis žemėlapyje
Valstybinė kalba	hebrajų (ivritas)
Sostinė	Jeruzalė (ribotas pripažinimas)
Didžiausias miestas	Jeruzalė
Valstybės vadovai  • Prezidentas  • Ministras pirmininkas	Isaac Herzog Benjamin Netanyahu
Plotas  • Iš viso  • % vandens	20 770 km2 (150) 2,71 %
Gyventojų  • 2022  • Tankis	9 554 780 (92) 433 žm./km2 (35)
BVP  • Iš viso  • BVP gyventojui	2022 520,7 mlrd. $ (29) 54 690 $ (15)
Valiuta	Izraelio naujasis šekelis (₪‎) (ILS)
Laiko juosta  • Vasaros laikas	UTC+2 (IST) UTC+3 (DST)
Nepriklausomybė Paskelbta	nuo Tautų Lygos mandato 1948 m. gegužės 14 d.
Interneto kodas	.il
Šalies tel. kodas	+972

Izraelis šiaurėje ribojasi su Libanu, šiaurės rytuose – su Sirija, rytuose – su Jordanija, pietvakariuose – su Egiptu. Izraelis taip pat ribojasi su Palestinos teritorijomis (pietvakariuose – su Gazos Ruožu, rytuose – su Vakarų Krantu). Vakaruose ir šiaurės vakaruose Izraelio krantus skalauja Viduržemio jūra, pietuose – Raudonoji jūra.

Pagal pagrindinius įstatymus Izraelis save skelbia žydų demokratine respublika. Izraelis yra liberalioji demokratija su parlamentiniu valdymu, proporciniu atstovavimu ir visuotiniais rinkimais. Šalies premjeras yra vyriausybės galva, o Knesetas yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Izraelis yra išsivysčiusi šalis ir Tarptautinės ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) narė. Šalies bendrasis vidaus produktas (2023 m. duomenimis) užėmė 29 vietą pagal BVP ir 13 vietą pagal BVP vienam gyventojui. Šalyje daug kvalifikuotos darbo jėgos, tai viena labiausiai išsivysčiusių šalių pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių piliečių dalį, taip pat – daugiausiai moksliniams tyrimams ir plėtrai skirianti valstybė. Izraelis turi aukščiausią pragyvenimo lygį Artimuosiuose Rytuose, patenka į dešimtuką šalių su ilgiausia vidutine gyvenimo trukme bei yra laikoma tarp 25 labiausiai socialiai išsivysčiusių valstybių pasaulyje pagal žmogaus socialinės raidos indeksą.

Izraelio nuo 1967 m. vykdoma nausėdijų (žydų naujakurių) politika okupuotame Vakarų Krante sulaukia ne tik propalestinietiškų ir arabiškų organizacijų, tačiau ir Izraelio sąjungininkų kritikos.

Pagrindiniai straipsniai – Senovės Izraelio ir Judėjos istorija ir Izraelio istorija.

Tradiciškai Izraelio istorijos pradžia siejama su bibliniais laikais.

Žydai sparčiai pradėjo emigruoti į Palestiną XIX amžiuje, įkūrė tenai kelis žydiškus miestus (taip pat ir Tel Avivą).

1946 m. pabaigoje, britų bei amerikiečių sudarytos komisijos duomenimis, Palestinoje gyveno 1 269 000 arabų (67,6 %), 608 000 žydų (32,4 %). Dėl imigracijos žydų procentas nuolat augo, į Izraelio teritoriją palestiniečių pabėgėliai sugrįžti neturi teisės.

Jungtinės Tautos 1947 metų lapkritį priėmė rezoliuciją Nr. 181, kuria Palestiną padalino, 55 procentus jos skirdami žydams, o 45 procentus – arabams. Jeruzalę jie paskelbė tarptautiniu miestu, kurio neturėtų valdyti nei Izraelis, nei arabai. Palestinos arabai bei aplinkinės arabų valstybės su šiuo padalijimu nesutiko, nes mažumą gyventojų sudarantys žydai turėjo gauti didesnę dalį teritorijos. 1948 m. gegužės 14 d. Izraelis paskelbė nepriklausomybę. Kitą dieną po to aplinkinės arabų valstybės paskelbė Izraeliui karą, kurį Izraelis laimėjo ir užėmė dalį žemių, pagal JTO padalijimo planą skirtų arabams, o arabų valstybės okupavo Gazos Ruožą (Egiptas) ir Vakarų Krantą (Jordanija).

1967 metais Izraelis apkaltino arabų valstybes – Egiptą, Siriją, Iraką ir Jordaniją planuojant vėl pulti Izraelį ir sudavė prevencinį smūgį, o po to per šešias dienas sutriuškino priešininkų armijas bei privertė arabų valstybes sutikti su JTO pasiūlytomis paliaubomis. Per Šešių dienų karą Izraelis okupavo dvi teritorijas, niekad nepriklausiusias Anglų Palestinos mandatui – Golano aukštumas (priklausiusias Sirijai) ir Sinajaus pusiasalį (priklausiusį Egiptui). Šiame kare Izraelis taip pat užėmė ir rytinę Jeruzalės dalį. Izraelis laiko ją savo teritorijos dalimi, tačiau tarptautinė bendruomenė to nepripažįsta. Vėliau Sinajaus pusiasalis grąžintas Egiptui mainais už Izraelio pripažinimą ir taikos sutartį.

1973 metų Jom Kipuro kare Egiptas ir Sirija netikėtai atakavo Izraelį, tuo metu švenčiantį Jom Kipurą – vieną svarbiausių religinių žydų švenčių. Puolimas pradžioje buvo sėkmingas, tačiau vėliau Izraelio karinės pajėgos buvo sėkmingai mobilizuotos ir atrėmė ataką. Keršydamos už JAV paramą Izraeliui, naftą eksportuojančios arabų valstybės sumažino, o vėliau ir nutraukė naftos tiekimą JAV bei kitoms Izraelį parėmusioms šalims (1973 metų naftos krizė).

Izraelio valstybės vis dar nepripažįsta dalis valstybių (daugiausiai musulmoniškų), lieka neišspręsti okupuotų teritorijų, žydų naujakurių gyvenviečių jose klausimai. Palestinos savivalda kontroliuoja tik dalį Vakarų Kranto, Gazos Ruožas valdomas Hamas judėjimo.

 

Pagrindinis straipsnis – Izraelio politinė sistema.

Izraelis yra parlamentinė demokratija su visuotine rinkimų teise. Parlamento narys, remiamas parlamento daugumos, išrenkamas ministru pirmininku – juo dažniausiai tampa didžiausios partijos pirmininkas. Ministras pirmininkas yra vyriausybės ir ministrų kabineto vadovas.

Izraelio parlamentą Knesetą sudaro 120 narių. Kneseto narystė grindžiama proporcingu politinių partijų atstovavimu, o patekimo į parlamentą slenkstis yra 3,25 %. Toks sąlyginai žemas slenkstis praktiškai lėmė koalicines vyriausybes. Izraelio nausėdijų Vakarų Krante gyventojai turi balso ir balotiravimosi į Knesetą teisę, o po 2015 m. rinkimų net 10 iš 120 (arba 8 %) parlamentarų buvo naujakuriai. Parlamento rinkimai numatomi kas ketverius metus, tačiau nestabilios koalicijos arba Kneseto balsavimas dėl nepasitikėjimo gali paleisti vyriausybę anksčiau. Izraelio arabų interesams atstovauja arabų partijos, taip pat dalyvaujančios rinkimuose. Pirmoji arabų vadovaujama partija buvo įkurta 1988 m., o pagrindinis arabų blokas, Jungtinis sąrašas, gauna apie 10 % vietų parlamente.

2023 m. Izraelis išlieka viena iš penkių pasaulio valstybių, neturinčių rašytinės konstitucijos. Nerašytinę konstituciją atstoja pagrindiniai Izraelio įstatymai. Juose Izraelis apibrėžiamas kaip žydų ir demokratinė valstybė bei kaip žydų tautos tautinė valstybė. 2003 m. Knesetas, remdamasis šiais įstatymais, pradėjo rengti oficialią šalies konstituciją.

Izraelio prezidentas yra valstybės vadovas, turintis ribotas ir daugiausia ceremonines pareigas.

Izraelyje valstybinės religijos nėra, tačiau valstybės kaip „žydiškos ir demokratinės“ apibrėžimas saisto ją su judaizmu ir sudaro prielaidas konfliktams tarp civilinės teisės ir religinės teisės. Funkcionuojantis politinis pliuralizmas išlaiko pusiausvyrą tarp valstybės ir religijos iš esmės tokią, kokia buvo Britanijos mandato metu.

2018 m. liepos 19 d. Knesetas priėmė pagrindinį įstatymą, pagal kurį Izraelio valstybė iš esmės apibūdinama kaip „tautinė žydų tautos valstybė“, hebrajų kalba įvardinama oficialiąja kalba, o arabų kalbai suteikiamas „ypatingas statusas“. Tas pats įstatymo projektas suteikia žydams unikalią nacionalinio apsisprendimo teisę, o žydų gyvenviečių plėtrą šalyje vertina kaip „nacionalinį interesą“, įgalinantį vyriausybę „imtis veiksmų šį interesą skatinti, plėtoti ir įgyvendinti“.

Pagrindinis straipsnis – Izraelio apygardos.

Izraelis dalinamas į 6 apygardas:

1. Šiaurės apygarda (Mehoz HaTzafon)
2. Haifos apygarda (Mehoz Hefa)
3. Centrinė apygarda (Mehoz HaMerkaz)
4. Tel Avivo apygarda (Mehoz Tel-Aviv)
5. Jeruzalės apygarda (Mehoz Yerushalayim)
6. Pietų apygarda (Mehoz HaDarom)

 

Pagrindinis straipsnis – Izraelio geografija.

Iš šiaurės į pietus šalis ištįsusi per 470 km, plačiausia šalies vieta yra 135 km, siauriausia tik 15 km. Nors Izraelis yra nedidelė šalis, tačiau joje yra net keletas klimato zonų.

Pagrindinis straipsnis – Izraelio ekonomika.

Izraelis laikomas pažangiausia Vakarų Azijos ir Artimųjų Rytų šalimi ekonominės ir pramonės plėtros požiūriu. 2023 m. TVF skaičiavimais, Izraelio BVP siekė 564 milijardus dolerių, o BVP vienam gyventojui – 58 270, t. y., maždaug dvigubai aukštesnis nei Lietuvos ir panašus į kitas labai išsivysčiusias ir turtingas valstybes. Gera švietimo kokybė Izraelio universitetuose ir daug motyvuotų bei išsilavinusių gyventojų lėmė šalies aukštųjų technologijų bumą ir sparčią ekonomikos plėtrą. 2010 m. šalis įstojo į EBPO. Pasaulio ekonomikos forumo sudarytame Pasaulio konkurencingumo ataskaitoje šalis užima 20 vietą, o Pasaulio banko Geriausių verslui pasaulio šalių sąraše – 35 vietą. Izraelis taip pat užėmė penktą vietą pasaulyje pagal aukštos kvalifikacijos darbuotojų dalį. Šie Izraelio ekonominiai duomenys apima ekonominę Izraelio teritoriją, įskaitant Golano aukštumas, Rytų Jeruzalę ir Izraelio gyvenvietes Vakarų Krante.

Pagrindinis straipsnis – Izraelio gyventojai.

 

2022 m. gruodžio 31 d. Izraelyje gyveno 9,66 mln. gyventojų: 73,6 % iš jų – žydai, 21,1 % – arabai ir 4,8 % – ne arabai krikščionys ir gyventojai, nenurodę religijos. Šalyje taip pat gyvena čerkesų, rusų ir kitų tautinių mažumų. Tarp žydų 35 % – pirmos kartos imigrantai, apie 1,1 mln. – emigrantai iš buvusios Tarybų Sąjungos.

 

Šalyje taip pat yra apie 166 0000-230 000 užsienio darbininkų ir nelegalių gyventojų. Anot 2016 m. EBPO skaičiavimų, Izraelio gyventojų gyvenimo trukmė yra 82,5 m., 6-a pagal ilgumą visame pasaulyje. Gan didelis atotrūkis tarp Izraelio žydų ir Izraelio arabų gyvenimo trukmės – pastarieji gyvena vidutiniškai 3-4 m. trumpiau, tačiau vis tiek ilgiau nei bet kurioje kitoje arabų ar musulmoniškoje valstybėje.

Pagrindiniai straipsniai – Izraelio tarptautiniai santykiai ir Izraelio ir Lietuvos santykiai.

Izraelis yra užmezgęs diplomatinius santykius su 164 JTO narėmis, taip pat Šventuoju Sostu, Kosovu, Kuko salomis ir Niuje. 2021 m. lapkričio duomenimis, Izraelis užsienio valstybėse yra įsteigęs 82 ambasadas (įskaitant biurą ryšiams su Taivanu), 22 generalinius konsulatus ir dvi atstovaujamąsias misijas. Dauguma šalių, su kuriomis Izraelis nėra užmezgęs diplomatinių santykių, yra musulmoniškos valstybės. Pvz., tik šešios iš 22 Arabų Lygos valstybių yra normalizavusios santykius su Izraeliu.

Diplomatiniai santykiai tarp Lietuvos ir Izraelio užmegzti 1992 m. sausio 8 d. Izraelis pripažino Lietuvos nepriklausomybę 1991 m. rugsėjo 4 d. ir buvo tarp pirmesnių tai padariusių ne Europoje esančių valstybių.

Lietuva savo šalies ambasadą turi Tel Avive, taip pat garbės konsulatus Herclijoje bei Ramat Gane, tuo tarpu Vilniuje yra įsteigta Izraelio Valstybės ambasada. Izraelyje gyvena didelė dalis litvakų kilmės gyventojų. 2002 m. Lietuvos eksportas į Izraelį sudarė 7,8 mln. JAV dolerių arba 0,15 % bendrojo Lietuvos eksporto, o 2021 m. mastai išaugo iki 75 mln. eurų.

Pagrindinis straipsnis – Izraelio kultūra.

Gyventojų įvairovė šalyje suformavo įvairialypę Izraelio kultūrą – žydai iš išeivijos bendruomenių visame pasaulyje atsinešė savo kultūrines ir religines tradicijas, jas suliedami į bendrą kultūrinį katilą. Daugelyje kultūros sferų, tokių kaip, architektūra, muzika ir virtuvė, juntama arabų įtaka. Izraelis yra vienintelė šalis pasaulyje, kurioje gyvenimas reguliuojamas pagal hebrajų kalendorių. Darbo ir mokinių atostogos nustatomos pagal žydų šventes, o oficiali poilsio diena yra šeštadienis (šabas).

Vikiteka: Izraelis – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikižodynas

 

Laisvajame žodyne yra terminas Izraelis

Valdžia:

• Valdžios svetainių sąrašai
• Prezidentas
• Ministras Pirmininkas
• Knesetas
• Statistikos departamentas Archyvuota kopija 2009-06-14 iš Wayback Machine projekto.

Bendros žinios:

• Informacija apie Izraelį iš cia.gov tinklalapio Archyvuota kopija 2016-05-27 iš Wayback Machine projekto.
• Informacija apie Izraelį iš BBC tinklalapio
• Lietuvos Respublikos ryšiai su Izraeliu Archyvuota kopija 2004-12-14 iš Wayback Machine projekto.
• Izraelio studijos Lietuvoje
• „Teismo dienos“ karas su arabais

Žemėlapiai:

• Izraelio fizinis žemėlapis
• Izraelio politinis žemėlapis
• Izraelio kelių žemėlapis
• Izraelis per googlemaps žemėlapį

Laikas ir orai:

• Izraelio laikas
• Orų žemėlapis, Izraelio meteorologijos tarnyba