Žvaigždė

Kitos reikšmės – Žvaigždė (reikšmės).

Žvaigždes tyrinėja žvaigždžių astronomija ir astrofizika.

Žvaigždės matomos kaip taškeliai nakties danguje. Artimiausia mūsų planetai Saulė yra išimtis: ji yra taip arti Žemės, kad atrodo kaip diskas ir suteikia dienos šviesą. Žvaigždės nėra tolygiai pasklidusios Visatoje, o susibūrusios į grupes, vadinamas galaktikomis. Tipiška galaktika susideda iš šimtų milijardų žvaigždžių.

Anot Deivido Kornreicho (David A. Kornreich), jeigu visatoje yra apie 10 trilijonų galaktikų, tad šį skaičių padauginus iš maždaug 100 mlrd. žvaigždžių, esančių Paukščių tako galaktikoje - gaunamas išties įspūdingas skaičius: 1 000 000 000 000 000 000 000 000 žvaigždžių, arba "1" su "24" nuliais (1 kvadrilijonas europietiškoje sistemoje arba 1 septiljonas amerikietiškoje skaičiavimo sistemoje). Kornreichas pabrėžė, kad šis skaičius greičiausiai yra gerokai per mažas, nes detalesnis visatos tyrimas parodys dar daugiau galaktikų, o tuo būdų vadinasi ir padidės apskaičiuotų žvaigždžių kiekis.

Saulė – tipiška G spektrinės klasės žvaigždė. Artimiausia Žemei žvaigždė po Saulės yra Proxima Centauri, nutolusi per 40 trilijonų kilometrų. Šviesa iš Proxima Centauri Žemę pasiekia per 4,2 metų. Važiuojant greičiausiu šiuolaikiniu traukiniu didžiausiu greičiu (515,3 km/val.) pasiekti Proxima Centauri užtruktų apie 8,86 milijonus metų.

Pagal dydį žvaigždės labai įvairios – nuo nedidelių neutroninių žvaigždžių (faktiškai mirusių žvaigždžių), ne didesnių nei miestas, iki superdidelių, tokių kaip Stephenson 2-18 žvaigždė, kurią patalpinus į Saulės sistemos centrą, jos fotosfera apimtų Saturno orbitą, o į ją tilptų 10 milijardų mūsų Saulių.

Daug žvaigždžių gravitaciškai yra susijusios su kitomis žvaigždėmis ir sudaro dvinares žvaigždes.

Daugelio žvaigždžių amžius – nuo 1 iki 10 milijardų metų. Kai kurių žvaigždžių amžius siekia 13,799 (± 0,021) milijardus metų, t. y. numanomą Visatos amžių. Seniausai užfiksuota žvaigždė — HD 140283 (neoficialus pavadinimas − Metušelacho žvaigždė), numanoma, yra 14,46 ± 0,8 mlrd. metų amžiaus. Priimta, kad šis skaičius neprieštarauja Visatos amžiui dėl gan didelės paklaidos.

Žvaigždžių branduoliuose vyksta (arba anksčiau vyko) termobranduolinės sintezės reakcijos, dėl kurių žvaigždės spinduliuoja elektromagnetinius spindulius (tarp jų ir matomą šviesą), elektringąsias daleles ir neutrinus.

Pagrindinis straipsnis – Žvaigždžių evoliucija.

Dabartiniai stebėjimai rodo, kad pirmosios žvaigždės Visatoje susiformavo iš kosminių dujų debesų praėjus maždaug 150-200 mln. metų po taip vadinamojo Didžiojo sprogimo. Nuo tada žvaigždžių branduoliuose nuolat gaminosi sunkesni atomai, pavyzdžiui, anglies, deguonies ir geležies, kurie buvo išmetami po visą visatą per įspūdingus žvaigždžių sprogimus, vadinamus supernovomis.

Žvaigždės susidaro molekuliniuose debesyse, dideliuose tankesnės materijos tūriuose. Molekuliniai debesys daugiausia sudaryti iš vandenilio ir helio (apie 23–28 %) bei trupučio sunkesniųjų elementų.

Žvaigždei formuojantis šie debesys traukiasi ir yra pasiekiama tokia būsena, kada besiformuojančios žvaigždės centre susidaro didelis slėgis bei aukšta temperatūra. Pasiekus minėtas sąlygas, prasideda branduolinės reakcijos, molekulinis debesis ima švytėti. Šį traukimąsi (kitaip vadinamą gravitacinu kolapsu) gali sukelti įvairūs veiksniai: molekulinių debesų tarpusavio susidūrimai, galaktikų susidūrimai, artimų supernovų sprogimai.

Istoriškai žvaigždės buvo reikšmingos civilizacijoms. Žvaigždės būdavo religinių praktikų dalimi, pagal jas orientuotasi keliaujant, pagal jų išsidėstymą skirti perėjimai iš vieno laikotarpio į kitą, sudaromas kalendorius.

Dar ankstyvieji astronomai pastebėjo skirtumą tarp „nejudančių žvaigždžių“, kurių padėtis dangaus skliaute nekinta ir „keliaujančių žvaigždžių“ (planetų), kurių padėtis kinta dienų ar savaičių eigoje. Daugelis senovės astronomų tikėjo, kad žvaigždės yra pritvirtintos prie dangaus skliauto ir kad jų padėtis niekuomet nesikeičia. Pagal susitarimą astronomai grupuodavo žymias žvaigždes į asterizmus ir žvaigždynus bei pagal juos nustatydavo planetų judėjimą bei numanomą Saulės padėtį. Pagal Saulės judėjimą žvaigždynų (ir horizonto) atžvilgiu buvo sudaromi kalendoriai, o pagal juos būdavo nustatomi žemdirbystės ciklai. Grigaliaus kalendorius, šiuo metu naudojamas beveik visose šalyse, yra saulės kalendorius, paremtas Žemės judėjimu apie savo žvaigždę Saulę.

Pagrindinis straipsnis – Spektrinė klasifikacija.

Dažniausiai naudojama MK (arba Jorko) spektrinė klasifikacija, įvesta apie 1943-uosius metus. Žvaigždės klasifikuojamos nuo karščiausios iki vėsiausios ir žymimos raidėmis O, B, A, F, G, K, M, kur O klasės žvaigždės karščiausios, o M – vėsiausios.

Kiekviena klasė dar suskaidyta į 10 poklasių, numeruojamų nuo 0 (karščiausi) iki 9 (šalčiausi).

Pavyzdžiui, Saulė klasifikuojama kaip G2V žvaigždė, kur G reiškia spektrinę klasę, 2 – poklasį, o V – šviesio klasė, rodo priklausomybę pagrindinei žvaigždžių sekai HR diagramoje.

Pagrindinis žvaigždžių energijos šaltinis – branduolinės reakcijos. Priklausomai nuo žvaigždės sandaros ir masės, vykstančios branduolių sąlajos reakcijos skirstomos į protonų ciklo (pp) ir CNO ciklo (anglies-azoto-deguonies) reakcijas, kurių metu vandenilis virsta heliu.

Protonų ciklo reakcijos vyksta Saulės tipo ir mažesnėse žvaigždėse.

• didžiausių žinomų visatos žvaigždžių sąrašas

Vikiteka: Žvaigždė – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Ryškiausių dangaus žvaigždžių sąrašas
• Astronomijos enciklopedinis žodynas Archyvuota kopija 2004-05-24 iš Wayback Machine projekto.
• Kiek danguje žvaigždžių? Archyvuota kopija 2014-02-22 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.