Josifas Stalinas: Buvęs TSRS vadovas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Josifas Stalinas Иосиф Сталин იოსებ ბესარიონის ძე სტალინი
TSRS generalinis sekretorius ir Ministrų Tarybos pirmininkas
J. Stalinas Teherano konferencijoje, 1943 m.
Gimė	1878 m. gruodžio 18 d. Rusijos imperija, Goris
Mirė	1953 m. kovo 5 d. (74 metai) Sovietų Sąjunga, Maskva, Rusijos TFSR
Palaidotas (-a)	1961 m. spalio 31 d. Nekropolis prie Kremliaus sienos
Tautybė	gruzinas
Tarybų Sąjungos komunistų partijos generalinis sekretorius
Vadovavo	1922 m. balandžio 3 d. - 1952 m. spalio 16 d. (30 metų)
Ankstesnis	Vladimiras Leninas
Vėlesnis	Nikita Chruščiovas
TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas
Vadovavo	1941 m. gegužės 6 d. - 1953 m. kovo 5 d. (11 metų)
Ankstesnis	Viačeslavas Molotovas
Vėlesnis	Georgijus Malenkovas
Vikiteka	Josifas Stalinas
Parašas

сталь – „plienas“; 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, Gruzijoje – 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje, Kuncevo viloje; tikroji pavardė Džiugašvilis, gruz. იოსებ ჯუღაშვილი, rus. Иосиф Виссарионович Джугашвили-Сталин) – Tarybų Sąjungos politinis veikėjas. Jis užėmė TSRS Komunistų partijos generalinio sekretoriaus (1922–1952) ir TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pareigas (1941–1953). Stalinas politinę galią valstybėje galutinai konsolidavo ir vienvaldžiu diktatoriumi tapo XX a. 4 deš.

 

Josifas Stalinas gimė 1879 m. gruodžio 21 d. Goryje, dabartinio Sakartvelo teritorijoje. Jo tėvas Visarionas buvo batsiuvys. 1894 m. įstojo į Tifliso dvasinę seminariją, kur susipažino su marksizmu. 1899 m. Jis iš seminarijos buvo pašalintas.

1905–1907 m. Rusijos revoliucijos metu Stalinas rašė proklamacijas ir dalyvavo streikuose. Už savo veiklą kalėjo ir buvo ištremtas į Vologdos ir Jeniseisko gubernijas. 1917 m. Stalinas buvo vienas iš Spalio revoliucijos organizatorių.

Nuo 1922 m. balandžio 3 d. buvo Komunistų partijos lyderis, nuo 1927 m. iki mirties faktiškai buvo vienvaldis diktatorius. Jo valdymo metu tikri ir tariami politiniai priešininkai buvo masiškai žudomi, o milijonai Sovietų Sąjungos piliečių ištremti į GULAG'o koncentracijos stovyklas. Per Stalino vykdytą prievartinę kolektyvizaciją milijonai žmonių mirė badu (ypač daug Ukrainoje ir Pavolgyje, Tambovo srityje).

Nuo 1903 m. su bolševikais veikė pogrindyje. Po Spalio revoliucijos užėmė aukštas pareigas partijoje bei vyriausybėje. Po V. Lenino mirties 25-erius metus valdė Tarybų Sąjungą (nuo 1928 m.). Ilgainiui Stalinas TSRS įvedė totalitarinę diktatūrą ir tapo vienvaldžiu valstybės vadovu, kuris 1936–1938 m. savavališkais parodomaisiais teismo procesais bei „valymo akcijomis“ sunaikino „senąją KP gvardiją“. Aukomis tapo menininkai ir intelektualai. Kolektyvizavo žemės ūkį, penkmečio planais skatino plėtoti Sovietų Sąjungos pramonę. Užsienio politikoje siekė, kad SSRS po Antrojo pasaulinio karo taptų galingiausia pasaulio valstybe.

Stalinas komunistų partijos valdžioje įsitvirtino užimdamas nesvarbiomis ir pagalbinėmis laikytas „administratoriaus bendriesiems reikalams tvarkyti“ pareigas. Nebuvo pagalvota, jog „sekretorius“ gali pasinaudoti jo tiesioginiam darbui reikalingomis teisėmis tarnaudamas ne partijos, o savo interesams. „Generalinis sekretorius“ tapo beveik neribotą valdžią suteikiančiu postu; tokiu ir liko iki pat Sovietų Sąjungos istorijos pabaigos.

Po Antrojo pasaulinio karo Stalinas Sovietų Sąjungoje buvo vaizduojamas didvyriu, kuris atvedė SSRS prie pergalės Antrajame pasauliniame kare. Tuo tarpu tarptautiniame lygyje Stalinas buvo matomas kaip vadovas, konsolidavęs SSRS gyventojus kovai II pasauliniame kare.

Tačiau pokariu prasidėjo masiniai žmonių trėmimai. Vien 1948 m. gegužės 22 d. iš Lietuvos TSR už neva padarytus „nusikaltimus“ buvo ištremta apie 40 tūkst. žmonių, jų tarpe 10 897 vaikai iki 15 metų. Karo nualinti Sovietų Sąjungos piliečiai gyveno itin prastomis sąlygomis. Pastoviai trūko maisto produktų, plataus vartojimo prekių. Žmonės gyveno susispaudę mažuose butuose.

 

 

Palaikantys Staliną teigia, kad jis labai stipriai ir teigiamai prisidėjo prie Sovietų Sąjungos perėjimo nuo agrarinės-žemės ūkio šalies prie modernios (tų laikų terminais ir standartais) pramoninės valstybės. Tačiau šalies industrializacija buvo būtina, kad šalis sugebėtų apsiginti Antrajame pasauliniame kare. Pati industrializacija buvo atliekama itin žiauriomis ir ekonomiškai nepamatuotomis priemonėmis. Nesutikę su šia politika būdavo įkalinami, tremiami, žudomi.

Didžioji dalis dėmesio buvo skirta sunkiajai ir karo pramonei. Tuo tarpu plataus vartojimo prekių buvo beveik negaminama. Smuko maisto produkcijos gamyba. Tai dar labiau nuskurdino Sovietų Sąjungos eilinius piliečius. Kai kuriose srityse ir regionuose (ypač Ukrainoje, Šiaurės Kaukaze, Pavolgyje) dar labiau išplito badas, ligos.

Istorikas Robertas Konkuestas (Robert Conquest) ir kiti Vakarų istorikai teigia, kad Sovietų Sąjungai buvo būtina industrializacija, kad būtų sustiprinta bolševikų įtaka. Taip pat teigiama, kad būtent Stalinas yra kaltas dėl karinių nesėkmių ir daugybės žmonių žūties Žiemos ir Antrajame pasauliniame karuose. Taip yra todėl, kad Stalinas, siekdamas valdžios, išžudė daugybę sovietų karininkų, įskaitant didžiąją dalį aukščiausio rango Raudonosios armijos vadų. Negana to, Stalinas nekreipė dėmesio į sovietinės žvalgybos pranešimus apie nacistinės Vokietijos pasirengimus karui.

Masinės žudynės ir deportacijos

Valdant Stalinui, buvo nužudyta ar ištremta keliasdešimt milijonų žmonių. Sisteminius žudymus ir trėmimus į gulagus Stalinas pradėjo dar 4 dešimtmečio pradžioje, kai buvo žudomi partijos bendražygiai, siekiant užgrobti kuo daugiau valdžios. Tai buvo vadinama Didžiuoju valymu.

Stalinas persekiojamus ir žudomus partijos draugus vadino oportunistais ir kontrrevoliucionieriais. Siekiant suteikti teisingumo įvaizdį, juos oficialiai „teisdavo“. Tačiau tą darė ne teismai, o specialiai sudarytos NKVD troikos (rus. тройка – „trijulė“) – trijų NKVD darbuotojų, vadintų „teisėjais“, komisijos. Dažnai žmogui apkaltinti ir nuteisti jį (kartais ir visą jo šeimą) mirties bausme ar ištremti ir įkalinti gulaguose Sibire pakakdavo vieno žmogaus skundo, esą jis girdėjęs, jog tas žmogus neigiamai atsiliepė apie sovietinį režimą, gyvenimo sąlygas ar Staliną.

Trėmimai

Prieš prasidedant Antrajam pasauliniam karui ir iš karto po jo Stalinas įsakė įvykdyti eilę masinių trėmimų, kad etniškai būtų pakeistas Sovietų Sąjungos žemėlapis ir sunaikinta opozicija jo režimui. Daugiau kaip 11,5 milijono žmonių buvo ištremta į Sibirą ir Centrinės Azijos respublikas. Ypač daug buvo deportuota rusų, lenkų, korėjiečių, Pavolgio vokiečių, Krymo totorių, kalmukų, čečėnų, ingušų, balkarų, turkų meschetinų, suomių, bulgarų, graikų, armėnų, lietuvių, latvių, estų. Daug žmonių, nepaisant jų tautybės, per prievartą buvo apgyvendinti Sibire ir Vidurinės Azijos respublikose.

1956 m. vasarį Nikita Chruščiovas ėmė teigti, esą trėmimai yra lenininių principų pažeidimas, ir reabilitavo daugelį tremtinių. Tačiau tik 1991 m. į gimtąsias vietas buvo leista grįžti Pavolgio vokiečiams, totoriams ir turkams meschetinams. Lietuvoje draudimas tremtiniams grįžti į gimtąsias vietas buvo oficialiai atšauktas tik 1988 m. spalio 25 d. Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku.

Trėmimai turėjo didžiulį poveikį Sovietų Sąjungai ir jos gyventojams. Daugybė šeimų buvo išskirtos amžinai, tremtyje, nepakeldami nežmoniškų gyvenimo sąlygų, mirė itin daug žmonių.

Aukų skaičius

 

Tyrinėtojai mano, kad dėl Stalino kaltės galėjo būti nužudyti daugiau kaip 10 milijonų žmonių. Žlugus SSRS ir gavus priėjimą prie archyvų buvo galima patvirtinti šiuos skaičius.

Stalino aukos:

• 400–600 tūkstančiai mirusių valstiečių dėl išbuožinimo;
• 1,6 milijono nužudytų politinių ir kriminalinių kalinių gulaguose;
• 0,450–1,5 milijonai tremtinių, mirusių dėl blogų gyvenimo sąlygų;
• 1932–1933 m. 4–7 milijonai žuvusių bado metu Ukrainoje, Pavolgyje, Šiaurės Kaukaze ir kitose SSRS vietose kartais laikomi stalinizmo aukomis.

Buvo vedęs du kartus. Pirmą kartą vedė Jekateriną (Kato) Svanidzę, antrą kartą Nadeždą Alilujevą. Su J. Svanidze turėjo sūnų Jakovą, kuris žuvo vokiečių nelaisvėje, Zaksenhauzeno koncentracijos stovykloje 1943 m. Stalinui nesutikus derėtis su naciais. Su N. Alilujeva turėjo 2 vaikus – karo lakūną generolą leitenantą Vasilijų ir rašytoją Svetlaną. Po Stalino mirties 1953 m. Vasilijus tvirtino, kad jo tėvas buvo nunuodytas, vėliau buvo priverstas atsistatydinti, suimtas ir įkalintas iki 1960 m., kuomet šiam buvo suteikta malonė. Paskutinius dvejus savo gyvenimo metus jis daugiausiai praleido hospitalizacijoje. Dukra Svetlana 1967 m. pabėgo į Jungtines Valstijas, o 1978 m. įgijo amerikietės pilietybę, kur buvo žinoma kaip Lana Piters (Lana Peters). Ji mirė JAV 2011 m.

Po Stalino mirties dėl buvusių nesutarimų SSRS Komunistų partijos vadovybėje iškilo „Stalino asmenybės kulto“ samprata. Stalino nurodymu organizuotos masinės deportacijos buvo pavadintos „beprasmėmis aukomis“, neatsižvelgiant į priežastis. Stalinas oficialiai pavadintas nusikaltėliu, sušaudytas artimiausias jo parankinis Lavrentijus Berija. Šios Komunistų partijos vadovo diskreditacijos iniciatorius Nikita Chruščiovas tapo neoficialiu antisovietinės propagandos pradžios iniciatoriumi. Buvo teigiama, kad Sovietų Sąjungoje Stalinas sukūrė savo ir Lenino asmenybės kultą. Stalinas pasirūpino, kad būtų pastatytas mauzoliejus Lenino kūnui, nors tam ir prieštaravo Lenino našlė Nadežda Krupskaja. Stalinas sukūrė labai teigiamą vadovo įvaizdį, nors tuo pat metu būdavo žudomi politiniai priešai, pavienės socialinės žmonių grupės, vykdomas kai kurių tautų (pvz., lietuvių, čečėnų, vokiečių) genocidas, didelė dalis žmonių gyveno skurde ir nepritekliuose.

Daugybė miestų buvo pavadinti Stalino vardu (Volgogradas Rusijoje, Doneckas Ukrainoje, Katovicė Lenkijoje ir kt.). Stalinas mielai priėmė tokius epitetus, kaip „Tautų tėvas“, „Nuostabus žmonijos genijus“, „Žmonijos laimės šaltinis“ ir t. t. Jam buvo pastatyta daugybė statulų, tapomi paveikslai su jo atvaizdu, kuriami kiti meno kūriniai, išaukštinantys Stalino geruosius darbus. Dažnai paveiksluose Stalinas būdavo vaizduojamas laimingai žaidžiantis su vaikais.

Stalinas perrašė Sovietų Sąjungos istoriją ir joje skyrė sau svarbesnį vaidmenį revoliucijoje. Žmonės, kritikavę Staliną ar išreiškę net menkiausią abejonę jo „puikumu“, būdavo persekiojami, kankinami, ištremiami, įkalinami, nuteisiami mirties bausme ir nužudomi. Būdavo išžudomos net ištisos šeimos, jei bent vienas šeimos narys būdavo pagaunamas pasakęs ką nors prieš Staliną.

Sovietiniai propagandistai paleido mitą, kad Didžiosios Britanijos vadovas Vinstonas Čerčilis yra pasakęs apie Staliną, kad „Stalinas gavo valstybę nuo žagrės, o paliko su atomine bomba“ neva siekdamas pažymėti Stalino indėlį agrarinę valstybę paverčiant branduoline supervalstybe.

• Kaip buvo pasiųstas į aną pasaulį „tėvas ir mokytojas“ // XXI amžius, 2006-01-06, Nr. 2 (1402)
• Lina Skruibytė. Josifas Stalinas – tarybinio kino „žvaigždė“
• Kaip J. Stalinas išnaikino antrojo pasaulinio karo invalidus

Šis straipsnis apie Rusijos asmenybę yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.