David Woodard: Amerikiečių rašytojas ir dirigentas

David Woodard
Vudardas 2020 m.
Gimė	1964 m. balandžio 6 d. (60 metų) Santa Barbara, Kalifornija,  Jungtinės Amerikos Valstijos
Pilietybė	JAV Kanada
Sutuoktinis (-ė)	S. Vectomov
Vaikai	2
Pareigos	dirigentas, rašytojas
Išsilavinimas	The New School for Social Research Kalifornijos universitetas Santa Barbaroje
Parašas

balandžio 6 d.) – amerikiečių dirigentas ir rašytojas. 1990-aisiais jis pirmą kartą pavartojo terminą prequiem – žodžių “prevencinis” ir “requiem” derinį, kad apibūdintų savo budizmo praktiką, kuomet kuriama muzika, atliekama per arba šiek tiek prieš jos subjekto mirtį.

Į Los Andželo atminimo ceremonijas, kuriose D. Vudardas dirbo dirigentu ar muzikos direktoriumi, įeina ir 2001 m. pilietinė atminimo ceremonija, surengta prie „Angels Flight“ funikulieriaus, pagerbusi nelaimės auką Leon‘ą Praport‘ą ir jo sužeistą našlę Lolą. Jis yra vedęs atminimo ceremonijas laukinės gamtos mirusiesiems, įskaitant mišias paplūdimyje, kur mirė rudasis pelikanas. Yra žinoma, kad rengdamas partitūras jis mėgsta naudoti spalvotą rašalą.

Timothy McVeigh‘as paprašė D. Vudardo diriguoti pirminėms mišioms jo egzekucijos išvakarėse Terre Haute, Indianoje. Pripažindamas McVeigh‘o „siaubingą poelgį“, tačiau ketindamas ir suteikti paguodos, D. Vudardas sutiko ir su vietiniu pučiamųjų orkestru Šv. Margaritos Marijos bažnyčioje netoli „USP“ Terre Haute pirmą kartą atliko savo „Ave Atque Vale“ kompozicijos coda dalį auditorijai, kurioje buvo ir ateinančio ryto liudininkai. Arkivyskupas Daniel‘ius M. Buechlein‘as, o vėliau kardinolas Roger‘is Mahony teikė peticiją popiežiui Jonui Pauliui IIm, kad šis palaimintų visą D. Vudardo partitūrą.

D. Vudardo „Dreamachine“ (šiek tiek psichoaktyvių lempų) replikos buvo eksponuojamos meno muziejuose visame pasaulyje. Jo indėlis į literatūrinius žurnalus, tokius kaip „Der Freund“, apima raštus apie tarprūšinę karmą, augalų sąmonę ir Paragvajaus gyvenvietę Nueva Chermanija.

D. Vudardas mokėsi privačiai ir Naujojoje socialinių tyrimų mokykloje bei Kalifornijos universitete Santa Barbaroje.

2003-iaisiais D. Vudardas buvo išrinktas tarybos nariu Juniper Hills (Los Andželo apygarda) Kalifornijoje. Eidamas šias pareigas, jis pasiūlė užmegzti ryšius su Paragvajaus miestu Nueva Chermanija. Siekdamas įgyvendinti savo planą, D. Vudardas išvyko į buvusią vegetarų/feministų utopiją ir susitiko su jos savivaldybės vadovybe. Po pirminio apsilankymo, susidūręs su „moralinio ir intelektualinio nuosmuko“ gyventojais, jis nusprendė nebesiekti užmegzti ryšių, tačiau bendruomenėje rado objektą, kurį vėliau aprašė. Jį itin domina proto-transhumanistinės spekuliacinio planuotojo Ričardo Vagnerio (anglų k. Richard Wagner) ir Elisabeth Förster-Nietzsche, kuri su savo vyru Bernhard‘u Förster‘iu įkūrė ir gyveno vadinamojoje kolonijoje 1886–1889 m., idėjos.

 

2004 m., pripažindamas tvarius Nueva Chermanija įkūrimo idealų aspektus, D. Vudardas sukūrė chorinį himną „Šventoji mūsų džiunglių žemė“ (anglų k. Our Jungle Holy Land).

Nuo 2004 iki 2006 m., sulaukęs tuometinio JAV viceprezidento Dick‘o Cheney palaikymo, D. Vudardas vadovavo daugybei ekspedicijų į Nueva Chermaniją. 2011 m. Vudardas suteikė leidimą šveicarų rašytojui Christian‘ui Kracht‘ui skelbti kai kuriuos savo asmeninius susirašinėjimus, daugiausiai apie Nueva Chermaniją, pagal Hanoverio universiteto įspaudą „Wehrahn Verlag“. „F.A.Z.“ teigia, kad susirašinėjimo „[autoriai] panaikina ribą tarp gyvenimo ir meno“. „Der Spiegel“ teigia, kad „Penkeri metai“ (anglų k. Five Years) yra vėlesnio Kracht‘o romano „Imperija“ (Imperium) „dvasinis paruošiamasis darbas“.

Pasak Andrew McCann‘o, D. Vudardas pradėjo „kelionę į tai, kas liko iš tos vietos, kur pirmųjų naujakurių palikuonys gyvena drastiškai sumažintomis aplinkybėmis“, ir buvo perkeltas, kad „patobulintų bendruomenės kultūrinį profilį ir pastatytų miniatiūrinius Bayreuth‘o operos namus toje vietoje, kur kadaise buvo Elisabeth Förster-Nietzsche šeimos reizdencija“. Pastaraisiais metais Nueva Chermanija tapo genialesne vieta, kurioje galima rasti nakvynių vietų bei laikiną istorijos muziejų.

Nuo 1989 iki 2007 m. D. Vudardas sukūrė Brion‘o Gysin‘o ir Ian‘o Sommerville‘io sukurto stroboskopinio įrenginio „Dreamachine“ replikas su iš vario arba popieriaus pagamintu, išpjovą turinčiu cilindru, apjuosiančiu elektrinę lempą, esančią ant motorizuoto pagrindo, pagaminto iš kokobolo arba pušies. D. Vudardas teigė, kad stebint užmerktomis akimis aparatas gali sukelti psichines būsenas, primenančias intoksikaciją arba sapnavimą.

Sutikdamas suteikti „Dreamachine“ William‘o S. Burroughs‘o 1996-ųjų Los Andželo apygardos meno muziejaus vizualiai retrospektyvai „Ports of Entry“, D. Vudardas taip pat susidraugavo su pagyvenusiu autoriumi, kuriam padovanojo popierinį ir pušinį „Bohemiškąjį“ „Dreamachine“ modelį jo 83-iojo ir paskutiniojo gimtadienio proga. „Sotheby‘s“ aukcione 2002-aisiais pirmoji mašina buvo perduota privačiam kolektoriui, o antroji mašina toliau skolinama iš Burroughs rezidencijos „Spencer“ meno muziejui Lawrence, Kanzase. 2019 m. kritiniame tyrime „Beat“ mokslininkas Raj Chandarlapaty iš naujo įvertino D. Vudardo „idėjas griaunantį“ požiūrį į beveik pamirštą „Dreamachine“.

Vikiteka: Deividas Vudardas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikicitatos (Deividas Vudardas)

Wiki Lietuvių 

Puslapis Vikicitatose –

Deividas Vudardas

• Deividas Vudardas Kongreso bibliotekoje
• Publikacijos apie Deividą Vudardą Šveicarijos nacionalinėje bibliotekoje
• GND
• WorldCat
•   Oficiali svetainė