Šventoji Žemė

Šiandien Šventąja žeme vadinama teritorija, kurioje įsikūrusios Izraelio ir Palestinos valstybės. Žydai, krikščionys, musulmonai ir bahajai laiko ją šventa.

Šventosios žemės svarba kyla iš joje esančio Jeruzalės miesto. Judaizme Jeruzalė – švenčiausias miestas, kuriame stovėjo Jeruzalės šventykla. Krikščionybėje tai Jėzaus tarnystės centras, o islame – pirmoji kiblos kryptis: manoma, kad iki hidžros 622 m. meldžiantis buvo atsisukama į Jeruzalę. Bahajų tikėjime Jeruzalė – labiausiai gerbiama piligrimystės vieta.

Žemės šventumas ir krikščionių piligrimų apsauga paskatino Vakarų Europos valstybes, siekiančias atkovoti Šventąją žemę iš musulmonų, 630 m. užkariavusių ją iš krikščioniškos Bizantijos imperijos, imtis kryžiaus žygių. XIX a. Šventoji žemė tapo katalikų ir stačiatikių ginčo, dėl kurio 1853 m. kilo Krymo karas, objektu.

Daugelis Šventosios žemės vietų išlieka abraominių religijų (judaizmo, krikščionybės, islamo ir bahajų tikėjimo) piligrimų traukos centru. Piligrimai, lankydamiesi Šventojoje žemėje, siekia paliesti ir pamatyti fizines savo tikėjimo apraiškas, patvirtinti savo įsitikinimus ir sudaryti asmeninį ryšį su Šventąja žeme.