Krymo Karas

Krymo karas
Priklauso: Osmanų imperijos karai Europoje
Francio Robudo panoraminis paveikslas Sevastopolio apsiaustis (1904 m.).
Data 1854–1856 m. Vieta Krymo pusiasalis, Balkanai, Juodoji jūra, Baltijos jūra, Ramusis vandenynas Rezultatas Sąjungos pergalė, pasirašyta Paryžiaus sutartis
Konflikto šalys
Didžiosios Britanijos imperija Prancūzijos imperija Osmanų imperija Sardinija	Rusijos imperija
Vadovai ir kariniai vadai
Napoleonas III Viktorija Viktoras Emanuelis II	Nikolajus I Aleksandras II
Pajėgos
300000 turkų 400 000 prancūzų 250 000 britų 18 000 sardiniečių	700 000 rusų 4000 bulgarų
Nuostoliai
374 600 žuvo iš viso Prancūzų: 100 000 iš jų 10 240 nužudyti mūšiuose; 20 000 mirė nuo sužeidimų; 70 000 – nuo ligų Britų: 2755 nužudyti mūšiuose; 2019 mirė nuo sužeidimų; 16 323 – nuo ligų Sardiniečių: 36 nukentėjo Italų: 2050 mirė dėl visų išvardytų priežasčių Turkų: 250 000 buvo sužeista 200 000; iš viso žuvo 50 000	522 000 buvo nužudyti, sužeisti ir mirė nuo ligų, iš kurių žuvo nuo 60 000 iki 110 000

Krymo karas truko nuo 1853 m. spalio iki 1856 m. vasario mėnesio, kur viena iš kariaujančių pusių buvo Rusijos imperija, o kita – Jungtinės Karalystės, Prancūzijos, Osmanų imperijos ir Sardinijos karalystės sąjunga. 1855 m. į karą prieš Rusiją įsijungė ir Švedijos-Norvegijos karalystė.

Konfliktas daugiausia vyko Kryme ir Juodojoje jūroje.

Karo pradžia

Konfliktą išprovokavo XIX a. 6-ame dešimtmetyje kilęs ginčas religiniais klausimais. Pagal XVIII a. sudarytas sutartis Prancūzija buvo katalikybės, o Rusijos imperija – stačiatikybės gynėja Osmanų imperijoje. Tuo tarpu katalikų ir stačiatikių vienuoliai keletą metų ginčijosi dėl kelių bažnyčių Palestinoje priklausomybės. XIX a. 6-ojo dešimtmečio pradžioje abi šalys pateikė sultonui reikalavimus, kurių vienu metu nebuvo įmanoma įgyvendinti. 1853 m. sultonas nusprendė prancūzų naudai, nepaisydamas vietos stačiatikių vienuolių protestų.

Rusijos caras Nikolajus I su specialiąja misija į Portą pasiuntė diplomatą grafą Menšikovą. Pagal ankstesnes sutartis sultonas pasižadėjo „ginti krikščionių bažnyčią ir jos šventyklas“, tačiau Menšikovas bandė išsiderėti naują sutartį, pagal kurią Rusija galėtų įsikišti, jei manytų, kad sultono globa yra nepakankama.

 

Tuo pačiu metu britų vyriausybė atsiuntė lordą Stratfordą, kuris sužinojo apie Menšikovo pastangas. Diplomatinėmis priemonėmis Lordas Stratfordas įtikino sultoną atmesti siūlomą sutartį, kuri grėsė nepriklausomybės praradimu. Netrukus po žlugusios Menšikovo misijos, caro armija įžengė į Moldovą ir Valakiją (Osmanų imperijos kunigaikštystes, kuriose Rusijai buvo pripažįstamos stačiatikių globos teisės), pasinaudojusi tuo pretekstu, kad sultonas nesugebėjo išspręsti ginčų dėl bažnyčių Šventojoje žemėje. Nikolajus tikėjosi, kad Europos didžiosios valstybės labai neprieštaraus dėl kelių kaimyninių Osmanų imperijos provincijų aneksijos, ypač atsižvelgiant į Rusijos vaidmenį malšinant 1848 m. revoliucijas.