Komunizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai reikia daugiau nuorodų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai įrašydami tinkamas išnašas ar nuorodas į patikimus šaltinius.

Kitos reikšmės – Komunistas (reikšmės).

Šiuo vardu taip pat vadinamas mokymas apie komunistinės santvarkos įtvirtinimo sąlygas .

Ši santvarka turėtų pasižymėti tuo, kad:

• Komunistinėje visuomenėje nebėra išnaudojimo, žmogus neišnaudoja kito žmogaus;
• Nebeegzistuoja visuomenės pasidalijimas į klases;
• Nebėra susvetimėjimo tarp žmonių;
• Nebėra žmogaus susvetimėjimo su darbu ir darbo vaisiais;
• Visos visuomenės tobulėjimo sąlyga tampa kiekvieno visuomenės nario kaip individo tobulėjimas;
• Žmogus išreiškia save kaip žmogų, kaip rūšinę būtybę .
• Įgyvendinamas gėrybių paskirstymo principas „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“.
• Nebėra nacijų, tautybių, kadangi jos natūraliai išnyksta, egzistuoja viena pasaulinė kultūra. Tradicinę patriarchalinę šeimą keičia naujo tipo šeimyna, kurioje nebelieka ekonominių santykių.

Šios būsenos bruožai išvedami iš dabartinės būsenos – kapitalizmo – analizės (pateikiamos, visų pirma, Markso „1844 metų filosofiniuose-ekonominiuose rankraščiuose“ ir „Kapitale“) ir įžvalgos, kur link jis vystosi. Iki šiol nei vienoje valstybėje komunizmas nebuvo suformuotas ir praktiškai nei viena egzistavusi valstybė nesiskelbė esanti „komunistinė“. TSRS, Kinijos ar kitos šalys Rytuose buvo vadinamos „komunistinėmis“ todėl, kad valdžią tose šalyse turėjo partijos, vadinančios save „komunistinėmis“. Tačiau toks valstybių apibūdinimas nesutapo nei su komunizmo teorija, nei su tų šalių vidaus politika ir oficialiu santvarkos pavadinimu. Išsireiškimas „komunistinė valstybė“ yra contradictio in terminis.

Laisvės ir lygiavertiškumo idėjos glūdėjo Vakarų civilizacijos tradicijoje. Leninas savo „Filosofiniuose sąsiuviniuose“ teigia, jog egalitarinę liniją graikų filosofijoje labiausiai gynė Demokritas, kuris teigė, jog „skurdas demokratijoje yra tiek pat geriau už turtą tironijoje, kiek laisvė yra geresnė už vergiją“.

Kriščionybei taip pat nesvetimas polinkis į egalitarizmą ir komunizmą. Jėzus Kristus propagavo prigimtinio lygiavertiškumo idėją, internacionalizmą, žmones vadino „Dievo avinėliais“, šitaip parodydamas, jog jam neturi reikšmės nei žmonių tautybė, nei rasė, nei socialinė padėtis. Evangelijoje pagal Matą Jėzus sako savo mokiniams: „lengviau kupranugariui išlįsti pro adatos ausį, negu turtuoliui patekti į Dievo karalystę“. Vyskupas Dom Helder Camara yra pasakęs: „kai aš duodu vargšams maisto, jie vadina mane šventuoju. Kai aš klausiu, kodėl jie yra vargšai, jie vadina mane komunistu“.

XVIII–XIX amžiaus pradžioje susiformavo vadinamasis „utopinis socializmas“, kurio centrinė idėja buvo sukurti idealią visuomenę. Vienas iš jo pradininkų, prancūzų filosofas Saint Simone idealią visuomenę įsivaizdavo kaip krikščionišką broliją.

XIX amžiuje prasidėjo mokslinio socializmo etapas ir netrukus atsirado du filosofai, atskirai vienas nuo kito bandę sukurti mokslinį socializmo projektą: pozityvizmo pradininkas A. Comte ir marksizmo pradininkas K. Marx.

Klasikinio komunizmo pradininkais laikomi Karlas Marksas (1818–1883) ir Frydrichas Engelsas (1820–1895). Jų idėjos remiasi kapitalizmo kritika, prigimtine lygybe, skelbia privačios nuosavybės nereikalingumą (ateityje), beklasės visuomenės (pagrįstos gamybos priemonių bendra nuosavybe ir lygiu produkcijos padalijimu) susikūrimo būtinybę. Marksas ir Engelsas manė jog komunistinė revoliucija visame pasaulyje įvyks daugmaž vienu metu ir komunizmas bus sukurtas be „pereinamosios“ socializmo stadijos.

Leninas suskirstė komunizmo kūrimą į du etapus (fazes):

• pirmoji fazė – socializmas, kai gėrybės pasidalinamos principu „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal darbą“
• galutinė fazė – komunizmas, kuriame gėrybės dalijamos principu „iš kiekvieno – pagal galimybes, kiekvienam – pagal poreikius“.

Pasak V. I. Lenino, perėjimas prie skirtingų komunizmo fazių turi vykti pasiekus tam tikrą technologinį lygį ir sukaupus pakankamai materialinių resursų. Staigus perėjimas iš kapitalizmo santvarkos į socializmą vadinamas socialistine revoliucija.

Komunizmo atšakos

Pasaulyje egzistuoja daug komunizmo atšakų. Visos jų teigia nekuriančios naujos komunizmo idėjos, o tiesiog tęsiančios Markso, Engelso mintis. Dažniausiai remiasi vieno ar kito komunisto interpretacijomis. Populiariausios komunizmo srovės:

• Leninizmas
• Stalinizmas
• Trockizmas
• Maoizmas
• Austromarksizmas
• Situacionizmas
• Chodžaizmas
• Neokomunizmas
• Religinis socializmas (religinis komunizmas)
• Anarcho-komunizmas

Sovietų Sąjunga

Pagrindinis straipsnis: Sovietų Sąjunga

Šios šalies valdžia oficialiai, pagal konstituciją, priklausė taryboms, neoficialiai, vyravo vienpartinė (nomenklatūros) diktatūra. Valdžia rėmėsi centralizuotu rinkos planavimu ir valstybine turto nuosavybe. Daugelio komunistinių judėjimų atstovai, pvz., trockistai teigė, jog sovietų politinė santvarka prieštaravo marksizmui bei leninizmui, todėl teigė, jog SSRS socializmas niekada sukurtas nebuvo. Pati SSKP teigė sukūrusi socializmą ir „statanti“ (kurianti) tikrąjį komunizmą.

SSRS politika buvo paremta vadinamu marksizmu-leninizmu, tai yra marksizmas su Lenino bei jo sekėjų interpretacijomis. Kritikai skirtingais SSRS laikotarpiais vedamą ideologinę politiką vadino stalinizmu ar sovietiniu komunizmu.

Kinija

Pagrindinis straipsnis: Kinijos Liaudies Respublika

 

Kinijos politika buvo paremta maoizmu. Nors daug kuo priminė SSRS (vienpartinė sistema – Komunistų partija, planinė ekonomika), iš esmės politika labai skyrėsi nuo SSRS^{[reikalingas šaltinis]}, Stalinas Mao Dze Duną kartą netgi yra pavadinęs ridikėliu – „iš išorės raudonas, o viduje baltas“. Maoizmas remia rinkos santykius, palaiko verslą ir skelbia klasių taiką.

Sovietų Sąjungoje Kinijos komunistų partijos politika buvo kritikuojama – skelbiama, esą tai „antilenininė“ politika. Savo ruožtu Kinijoje buvo kritikuojama Sovietų Sąjungos komunistų partijos politika – skelbiama, esą tai „revizionistinė“ politika (buvo turima omenyje tai, kad Chruščiovas pasmerkė Stalino kultą, tuo „revizuodamas“ komunistų partijos nuostatas).

Komunistinės bendruomenės

Pavienės entuziastų grupės taip pat bandė kurti pavienes komunistines bendruomenes kapitalistinėse valstybėse. Tokios bendruomenės vadinamos komunomis. Pirmoji buvo Paryžiaus komuna. Prie komunų prisijungdavo tik tie, kurie sutikdavo su komunos keliamais reikalavimais – taigi jos buvo paremtos savanoriškumu ir jose nebuvo prievartos. Dauguma komunų gyvavo kaip didelės šeimos. Skirtingai pagal komunos tipą, dauguma turėdavo bendrą ūkį bei kartu rūpindavosi vaikais. Nors kūrimosi pradžia neretai būdavo sėkminga, tokios bendruomenės paprastai ilgainiui vėl subyrėdavo į paskiras šeimas. Dažniausiai taip atsitinka pasitraukus bendruomenės lyderiui bei užaugus naujai kartai, kuri nebepalaiko komunos gyvenimo būdo. Būta ir atvejų, kai su komunomis tiesiog susidorodavo valstybinė valdžia.

Ilgalaikės komunos yra Izraelio kibucai.

Pagrindinis straipsnis – Antikomunizmas.

Proletariato diktatūra

Antikomunistiniai kritikai pabrėžia, kad komunizmo kūrimą visada lydėdavo smurtas, tiek SSRS, tiek daugelyje kitų socialistinių respublikų vyko vadinamieji „socialiniai valymai“, kurių metu buvo susidorojama su buržuazija ir kitaminčiais. Dažnai socialistinė revoliucija baigdavosi pilietiniu karu. Ši kritika nėra visiškai teisinga, nes istorijoje yra buvęs ne vienas atvejis, kai socializmas laimėdavo demokratiniu keliu, pvz., rinkimuose laimėjus komunistams. Tokios socialistinės revoliucijos pavyzdžiai yra Nepalo Federacinė Demokratinė Respublika, kuriame 2008 m. rinkimus laimėjo maoistai, taip pat Kipras ir Čilė, pastarojoje 1970 m. prezidento rinkimus laimėjo komunistas Salvadoras Aljendė. Kaip teigė F. Engelsas, kuo žemesnis valstybės ekonominis ir kultūrinis išsivystymo lygis, tuo daugiau prievartos lydi socialistinę revoliuciją.

Dažnai antikomunistai socializmą kritikuoja kaip autoritarinį, totalitarinį ir antidemokratinį režimą, neteisingai suvokdami proletariato diktatūros esmę ir sutapatindami ją su autoritarine diktatūra. Komunizmo, kaip totalitarinio režimo suvokimas susiformavo vakaruose stalinizmo laikotarpiu, kas taip pat atspindi tik vienos komunistų srovės, stalinistų, pozicijas.

Utopiniuose romanuose kartais aprašoma kokia nors nuošali sala kur tremiami visi norintys gyventi kitaip, Tommaso Campanella net mini nevykusių individų savižudybes dėl visuomenės spaudimo. Taigi nors Marksas bei Engelsas teigia jog sukūrus komunizmą diktatūra nebebūtų reikalinga, net šalininkai kai kada mano jog greičiausiai tebeegzistuotų kokia tai prievartos sistema, kad ir ribotai taikoma.

Ekonominis efektyvumas

Kai kurie ekonomistai abejoja ar be rinkos ir kainų įmanoma efektyviai nuspręsti kiek ir ko gaminti mano jog tokioje santvarkoje technologinė pažanga bus lėta ar jos ir visai nebus,, mažės žmonių iniciatyva, galimas ekonomikos smukimas,. Abejojama ir ar tokia santvarka apskritai galima ir ar jos socialiniai bei politiniai efektai būtų teigiami.. Komunizmo šalininkai atsako jog vienas planuotojas, vienas šeimininkas bei stambūs ūkio bei gamybos vienetai kur galima taikyti dideles mašinas irgi turi privalumų kurie padėtų tokiai santvarkai būti efektyvesnei.