Fotoaparatas

photos 'šviesa' + lot. apparatus 'įrenginys') – tai optinis mechaninis arba optinis elektroninis prietaisas objektų atvaizdams gauti, erdvinį vaizdą fiksuojantis plokštumoje (šviesai jautriose medžiagose arba puslaidininkių matricoje).

Fotoaparatas išsivystė iš „camera obscura“ pirmtako, žinomo jau Antikoje. VI a. pr. m. e. Aristotelis aprašė šį fenomeną stebint Saulės užtemimą. Apie 1500 metus Leonardo da Vinci ją naudojo objektams projektuoti į popierių, drobę, o 1515 m. aprašė „camera obscura“. 1550 m. Jerome Cordan vietoje skylutės panaudojo abipus iškilų lęšį. 1650 m. „camera obscura“ jau turėjo įvairaus židinio lęšių, ją naudojo dailininkai ekspozicijoms piešti. 1840 m. J. Petzvalis (Austrija) išrado foto objektyvą. 1816 m. Naiseforas Njepsas (Nicephore Niepce) bandė užfiksuoti „camera obscura“ sudaromą vaizdą. 1839 m. pirmąją išsilaikiusią „heliografiją“ padarė N. Njepsas. 1880 m. Didžiojoje Britanijoje pagamintas pirmasis 2 objektyvų fotoaparatas, kuriame atvaizdas buvo gaunamas plokštelėje. 1888 m. JAV pradėti gaminti Kodak fotoaparatai, naudojantys ritinines fotografines juostas, 1925 m. – siaurajuostes fot. juostas naudojanti Leica, 1928 m. veidrodinis 2 objektyvų Rolleyflex, 1936 m. – vieno objektyvo Exakta. Momentiniai fotoaparatai Polaroid sukurti 1972 m., diskiniai – 1988 m.

Šiuolaikinis fotoaparatas susideda iš tokių pagrindinių dalių:

• šviesą nepraleidžiančio korpuso;
• objektyvo, kuris vaizdą suformuoja plokštumoje;
• šviesai jautrios medžiagos fiksavimo įtaiso ekspoziciniame lange;
• užrakto, dozuojančio šviesios poveikio į šviesai jautrią medžiagą laiką.
• Diafragmos, reguliuojančios praeinančios šviesos kiekį.

Papildomos fotoaparato dalys:

• vaizdo ieškiklis, rodantis, kokią vaizdo iškarpą formuoja objektyvas ekspoziciniame lange;
• juostiniuose fotoaparatuose – kadrų skaitiklis.

Fotoaparatai skiriasi naudojama fotografiniu nešikliu (juosta, plokštelė ir kt.), optine sistema, vaizdo ryškumo nustatymo būdu, automatizavimo ir kt. požymiais.

Pagal optinės sistemos ypatumus skiriasi pastovaus ir keičiamo židinio nuotolio, panoraminiai (į išlenktą fot. filmą fotografuojamas 100˚ ir platesniame regėjimo kampe esantis vaizdas), stereoskopiniai (turi 2 vienodus objektyvus ir 2 sinchroniškai veikiančias sklendes; fotogr. juostoje gaunami 2 greta vienas kito esantys nevienodais kampais nufotografuoti to paties objekto atvaizdai).

Fotoaparatai skirstomi į klases:

• skaitmeniniai – tai fotoaparatai, kuriame atvaizdas gaunamas naudojant elektroninę matricą;
• plokšteliniai – naudojantys lakštines plėveles ar stiklo plokšteles (didelio formato negatyvams gauti);
• juostiniai – naudojantys suvyniotą šviesai jautrią juostą. Juostiniai būna: siaurajuosčiai 35 mm pločio fot. filmas, plačiajuosčiai 60 mm, miniatiūriniai 16 mm rečiau, 9,5 mm; diskiniai – disko formos fot. medžiaga.

Juostiniai dar skirstomi į kompaktinius, veidrodinius, tolimatinius ir bei specialios paskirties:

• Kompaktiniai (muilinės) – nebrangūs paprasti aparatai, skirti neišrankiems fotomėgėjams. Jie labai įvairūs – nuo paprasčiausių, leidžiančių gauti geras nuotraukas tik stiprioje šviesoje ir valdomų ranka, iki motorizuotų su automatiniu fokusavimu bei elektronine blykste.
• Veidrodiniai – būna dviejų arba vieno objektyvo. Fotografuojant matiniame stikle matomas vaizdas, formuojamas objektyvo, toks, koks koks jis bus nuotraukoje.
• Tolimatiniai (angl. rangefinder) – negausi profesionalams skirtų fotoaparatų grupė, kur objektyvo formuojamas vaizdas tiesiogiai nematomas: matyti tik jo imitacija vaizdo ieškiklyje. Ryškumas nustatomas, suvedant į vieną dvigubus vaizdo kontūrus. Tolimačiai aparatai yra daug lengvesni ir veikia tyliau nei veidrodiniai.

Specialios paskirties fotoaparatai – tai reprodukciniai, panoraminiai, aviafotoaparatai ir pan.

Kelių lęšių objektyvu, įtaisytu metaliniame arba plastikiniame įtvare, į fot. medžiagą projektuojamas vaizdas. Diafragma keičiant objektyvo angos skersmenį reguliuojamas pro objektyvą praeinantis šviesos srautas. Sklendė atveria objektyvo angą eksponavimui ir reguliuoja fot. medžiagos eksponavimo trukmę (išlaikymą). Vaizdo ieškikliu, kurio optinė sistema dažniausiai gali atlikti ir tolimačio funkciją, nustatomi fotografuojamo vaizdo rėmai (kadras) ir ryškumas. Eksponavimo trukmė nustatoma rankiniu būdu arba automatiškai naudojant eksponometrą arba lenteles (ji priklauso nuo fot. medžiagos jautrio ir apšvietos). Fot medžiagoje gaunamas neregimas fotografuojamo objekto atvaizdas .

Vaizdo ryškumas įvairiuose fotoaparatuose nustatomas nevienodai. Pastovaus židinio nuotolio fotoaparatuose jis priklauso nuo ryškumo zonos dydžio. Neveidrodiniai fotoaparatai turi tolimatinį vaizdo ieškiklį, veidrodinių fotoaparatų (jie būna 1 arba 2 objektyvų) vaizdo ryškumas nustatomas fokusavimu matiniame stikle, į kurį vaizdas nukreipiamas per objektyvą veidrodėliu, fotografuojant perstatomu į eksponavimu netrukdančią padėtį. Automatizuotuosiuose fotoaparatuose daugelis funkcijų (fokusavimas, eksponavimo trukmės nustatymas, blykstės įjungimas, filmo persukimas ir kt.) atliekama automatiškai. Mėgėjiškieji fotoaparatai neturi fokusavimo ir eksponavimo trukmės nustatymo įtaisų. Momentiniais fotoaparatais Polaroid nuotraukos padaromos per kelias minutes pačiame fotoaparate; jame naudojamas difuzinio ryškumo fot. komplektas – filmas su dviem emulsijos sluoksniais (negatyviniu ir pozityviniu) ir su ryškinimo bei fiksavimo kapsulėmis.

• Žurnalistikos enciklopedija, 1997 m. Vilnius
• Visuotinė lietuvių enciklopedija, VI tomas 2004 m. Vilnius

Vikiteka: Fotoaparatas – vaizdinė ir garsinė medžiaga