Kibla

Kibla, kaip manoma, įtvirtinta pranašo Mahometo – iki tol būdavo gręžiamasi į Jeruzalę. Korane ir ankstyvuosiuose chadisuose sakoma, kad kibla yra musulmonų skiriamasis bruožas, ištikimybės Alachui ir jo apreikštai religijai ženklas.

Kibla daroma per azaną, maldų (salat) metu, žymint chadžo pradžią, pabaigą ir jo metu (pvz., baigus simbolinį šėtono užmėtymą akmenimis). Tradiciškai musulmonai laidojami dešine veido puse atgręžti į Meką (pagal tai archeologams nesunku nustatyti atkasto miesto gyventojų religinę priklausomybę). Korane sakoma, kad atliekant kiblą nedera pamiršti, jog Alachas yra visur.

Mečetėse kiblą nurodo maldų salės sienoje esanti nedidelė niša – michrabas. Plečiantis islamui pasaulyje, kiblos nustatymas buvo svarbus matematinis uždavinys, todėl prisidėjo prie matematikos raidos islamiškajame pasaulyje. Dabar dažnai parduodami maldos kilimėliai su kompasu, padedančiu nustatyti kiblą.