Valdas Adamkus

Valdas Adamkus
Lietuvos Respublikos Prezidentas
Gimė	1926 m. lapkričio 3 d. (97 metai) Kaunas, Lietuva
Tautybė	lietuvis
Tėvas	Ignas Adamkavičius
Sutuoktinis (-ė)	Alma Adamkienė
5-asis Lietuvos prezidentas
Ėjo pareigas	1998 m. vasario 26 d. - 2003 m. vasario 26 d. (5 metai)
Ankstesnis	Algirdas Brazauskas
Vėlesnis	Rolandas Paksas
7-asis Lietuvos prezidentas
Ėjo pareigas	2004 m. liepos 12 d. - 2009 m. liepos 12 d. (5 metai)
Ankstesnis	Rolandas Paksas
Vėlesnis	Dalia Grybauskaitė
Veikla	politikas, Lietuvos Respublikos Prezidentas (1998 - 2003 ir 2004 - 2009 m.), aplinkosaugininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas, Vytauto Didžiojo universiteto Tarybos Pirmininkas (nuo 2010 m.).
Partija	Nepartinis
Žymūs apdovanojimai
Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine
Vikiteka	Valdas Adamkus
Parašas

Valdas Adamkus (iki 1955 m. Voldemaras Adamkavičius; g. 1926 m. lapkričio 3 d. Kaune) – politikas, Lietuvos Respublikos Prezidentas, aplinkosaugininkas, JAV lietuvių visuomenės veikėjas.

Gimė Kaune tarnautojų šeimoje. Tėvas – Ignas Adamkavičius, Nepriklausomybės kovų savanoris, vienas pirmųjų Lietuvos karo aviacijos mokyklos vadovų, vėliau – Kauno geležinkelio stoties policijos viršininkas. Motina dirbo Susisiekimo ministerijoje.

Lankė Jono Jablonskio pradžios mokyklą, mokėsi Kauno „Aušros" gimnazijoje. Karo metais dalyvavo rezistencinėje veikloje prieš nacius kartu su mokslo draugais leisdamas pogrindinį laikraštį „Jaunime, budėk!“.

Pirmąjį kartą nuo artėjančios Raudonosios armijos su tėvais į Vokietiją pasitraukė 1944 m. liepos mėnesį. Tačiau šeimai susiradus prieglobstį netoli Vroclavo (tuometinio Breslau) įkurtoje karo pabėgėlių stovykloje, grįžo atgal į Lietuvą prisijungti prie Žemaitijoje formuojamos lietuvių savanorių Tėvynės apsaugos rinktinės kovai prieš Raudonąją armiją. Ten buvo paskirtas bataliono štabo vertėju. Galutinai iš Lietuvos pasitraukė 1944 m. spalio mėn., kaip rašo savo atsiminimuose, pasislėpęs po tanku besitraukiančiame nacių kariuomenės traukinio ešelone.

Vokietijoje 1946 m. baigė Eichšteto lietuvių gimnaziją (kurioje taip pat mokėsi būsimoji žmona Alma Nutautaitė), įstojo studijuoti į Miuncheno universiteto Gamtos mokslų fakultetą. Tačiau po metų studijų, 1947 m., persikėlė gyventi į Augsburgą, kur įsidarbino Pasaulinėje jaunųjų krikščionių sąjungoje.

1949 m. atvyko į JAV. Dirbo darbininku automobilių dalių gamykloje Čikagoje, vėliau – braižytoju inžinerijos firmoje. 1952 m. buvo pašauktas į JAV kariuomenę, ten tarnavo rusų kalbos vertėju ir instruktoriumi, į atsargą buvo išleistas su vyriausiojo seržanto laipsniu. 1960 m. vakariniame skyriuje baigė Ilinojaus technologijos institutą ir įgijo statybų inžinieriaus specialybę. Septintajame dešimtmetyje kartu su žmona Alma iš JAV lietuvių verslininko Juozo Bačiūno Mičigano valstijoje įsigijo ir administravo poilsinę vasarvietę „Tabor Farm“, perėjus dirbti į federalinę tarnybą administravimą perėmė žmona.

Karjera JAV

 

Gyvendamas JAV, tapo Respublikonų partijos nariu ir septintajame dešimtmetyje aktyviai įsitraukė į politinę veiklą. Iš pradžių Ilinojaus valstijos vietos valdžios rinkimuose dalyvavo vietinio Respublikonų partijos kandidato rinkimų kampanijoje. Vėliau, 1968 m. būdamas Respublikonų partijos kandidatu, dalyvavo Čikagos sanitarinės patikėtinių tarybos rinkimuose ir rinkimus pralaimėjo Demokratų partijos kandidatui.

 

Septintojo dešimtmečio pabaigoje pradėjo dirbti JAV federalinėje tarnyboje. 1969 m. vandens taršos mokslinio tyrimo centre Sinsinatyje buvo paskirtas direktoriaus pavaduotoju, po to –direktoriumi. 1971 m. pakviestas dirbti į naujai kuriamą JAV aplinkos apsaugos federalinės valdžios instituciją – Aplinkos apsaugos agentūrą. Joje paskirtas penktojo regiono (Vidurio Vakarų) administratoriaus pavaduotoju. 1981 m. tapo šio regiono administratoriumi ir šias pareigas užėmė iki 1997 gegužės mėn.

1972 m. liepos mėn. buvo pirmosios JAV aplinkos apsaugos delegacijos į Sovietų Sąjungą narys. Tuo pačiu metu pirmą kartą po emigracijos apsilankė ir Lietuvoje. Vėliau kaip JAV aplinkos apsaugos delegacijų narys Sovietų Sąjungoje lankydavosi nuolat. Baltijos šalims atgavus nepriklausomybę, buvo paskirtas techninės pagalbos šioms šalims aplinkos apsaugos srityje programos vadovu. Užimdamas šias pareigas, konsultavo vandenvalos įrenginių statybos, aplinkosaugos stebėsenos plėtojimo klausimais, organizavo mokslo įstaigų atstovų stažuotes JAV, padėjo aplinkosaugos institucijoms apsirūpinti moksline literatūra, prietaisais bei programine įranga.

„Veidu į Lietuvą“

Gyvendamas JAV, aktyviai dalyvavo lietuvių išeivijos visuomeninėje ir politinėje veikloje, rengė protesto akcijas prieš Lietuvos okupaciją, organizavo įvairias peticijas, kurios būdavo įteikiamos ir aukščiausių pareigų JAV federalinės valdžios politikams. 1958 m. išeivių jaunimo organizacijų vardu išsiuntė protesto telegramą į Vatikaną, pasisakančią prieš popiežiaus Jono XXIII sprendimą uždaryti Lietuvos pasiuntinybę Vatikane.

1958–1965 m. buvo „Santaros-Šviesos“ federacijos – liberalios krypties išeivijos visuomeninės organizacijos, paskelbusios šūkį „Veidu į Lietuvą“ – vicepirmininkas, o 1967 m. išrinktas šios organizacijos pirmininku. 1961–1964 m. – Amerikos lietuvių bendruomenės tarybos narys, Centro Valdybos vicepirmininkas, Amerikos lietuvių tarybos (ALT) narys. Nepaisant kartais aršios kitokių politinių pažiūrų išeivių kritikos, kartu su bendraminčiais siekė užmegzti kuo artimesnius santykius su okupuotos tėvynės inteligentija, kartu nebendradarbiaujant su krašto okupacinėmis struktūromis.

Taip pat buvo aktyvus sporto renginių dalyvis ir organizatorius, jam priklausė 100 m bėgimo nacionalinis rekordas. 1948 m. Niurnberge įvykusioje Pavergtųjų tautų olimpiadoje lengvosios atletikos rungtyse laimėjo du aukso ir du sidabro medalius, buvo vienas iš Vyriausiojo fizinio auklėjimo ir sporto komiteto (Vyr. FASK), vienijusio lietuvių karo pabėgėlių sporto klubus Vokietijoje, steigėjų ir vadovų. Gyvendamas JAV, dalyvavo sporto klubų „Grandis“ ir „Lituanica“ įsteigime, buvo Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo ir sporto sąjungos (ŠALFASS) pirmininku, organizavo Šiaurės Amerikos lietuvių krepšinio rinktinės išvykas į Pietų Ameriką ir Australiją, vadovavo Pasaulio lietuvių sporto žaidynių, įvykusių 1983 m., organizaciniam komitetui.

Nuo 1972 m. kasmet, kartais keletą kartų per metus, atvykdavo į Lietuvą. Čia bendravo su vietinės inteligentijos atstovais, domėjosi gamtos apsaugos problemomis okupuotoje Lietuvoje, atgabendavo aplinkos apsaugos bei Sovietų Sąjungoje buvusios nelegalios išeivijos literatūros, taip pat galėjo aplankyti savo ir savo žmonos šeimų narius. Per vizitus užmezgė artimus ryšius su J. Kubiliumi, Č. Kudaba, R. Lekevičiumi. 1992 m. įsteigė kasmetinę Valdo Adamkaus premiją, skirtą Lietuvos aplinkosaugininkams.

Nuo 1993 m. pradėjo aktyviai dalyvauti atkurtos Lietuvos politiniame gyvenime. 1993 m. Lietuvos prezidento rinkimuose buvo kandidato į prezidentus Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos vadovu. 1996 m. aktyviai dalyvavo Seimo rinkimų kampanijoje, telkdamas nuosaikiąsias vidurio politines jėgas.

Lietuvos Respublikos Prezidentas

 

1998 m. išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu. Antrame rinkimų ture nugalėjo buvusį Generalinį prokurorą Artūrą Paulauską. Prezidento pareigas pradėjo eiti 1998 m. vasario mėn. 26 d. Iškėlė spartaus šalies modernizavimo idėją ir Lietuvos piliečiams įsipareigojo siekti trijų pagrindinių tikslų: laisvo žmogaus, atviros visuomenės, stiprios valstybės.

siekė būti perrinktas, tačiau antrame rinkimų ture pralaimėjo Liberalų demokratų partijos pirmininkui Seimo nariui Rolandui Paksui. 2004 m. apkaltos proceso metu pašalinus Rolandą Paksą iš Prezidento posto buvo surengti pirmalaikiai Prezidento rinkimai. Antrame ture nugalėjo ekspremjerę Kazimierą Prunskienę ir 2004 m. birželio mėn. antrą kartą išrinktas Lietuvos Respublikos Prezidentu (pareigas pradėjo eiti 2004 m. liepos 12 d. ir baigė 2009 m. liepos 12 d.).

„Mažeikių naftos“ privatizavimas

Lietuvos naftos perdirbimo įmonės „Mažeikių nafta“ privatizavimas susilaukė kritikos. Pasak šį įvykį tyrusios Seimo komisijos, valstybinė įmonė buvo ne privatizuota, o „padovanota“ JAV orlaivių gamintojui „Williams International Company“, nes iš šio sandorio valstybė negavo „nė vieno lito“. Komisijos išvadų projekte taip pat nutarta, kad dėl skaidrumo trūkumo parduodant valstybinį turtą asmeninę atsakomybę turėtų prisiimti ir tuometinis Seimas bei prezidentas V. Adamkus. Buvęs šalies vadovas savo kaltę neigė ir tvirtino derybose nedalyvavęs. „Šioje istorijoje aš nebuvau derybininkas: nesigilinau į privatizavimo detales. Kaip tuometinis valstybės vadovas pasisakiau už Vakarų investicijų atėjimą į Lietuvos naftos ūkį ir kuo greitesnį šio ūkio modernizavimą“, – pažymėjo V. Adamkus. Anot šalies vadovo, jo asmeninis sutikimas su numatyta privatizavimo eiga buvo pagrįstas pasitikėjimu Seimu, pavestu parlamentinės valstybės vadovo vaidmeniu bei konstituciniais apribojimais. Komisijos pirmininkas Valentinas Greičiūnas su prezidento argumentacija nesutiko, teigdamas, kad jo atsakomybė šioje istorijoje nemaža, nes „tie dokumentai, kuriuos mes gavome paskutiniu metu, liudija, jog V. Adamkaus vadovaujama Valstybės gynimo taryba pritarė, iš esmės, „Williams“ padiktuotoms sąlygoms“.

Slapto CŽV kalėjimo skandalas

2009 m. į viešumą iškilo informacija apie galimai Lietuvos teritorijoje 2005–2006 m. veikusį CŽV „violetinį“ kalėjimą, kuriame slaptai kankinti užsienio piliečiai. LRT laidos metu kadenciją baigęs prezidentas Adamkus šiuos kaltinimus neigė, teigdamas: „Nebuvau bei nesu informuotas nei mūsų valstybės saugumo žinybų, ar Nacionalinio saugumo komiteto, ar Vyriausybės institucijų apie Lietuvoje lyg tai esamą kalėjimą, kuriame būtų laikomi atgabenti svetimų valstybių teroristai.“ Prezidentas tikino, kad iškilus būtinybei, būtų buvusi sušaukta Valstybės gynimo taryba. „Visa tai, apie ką mes kalbame ar yra rašoma, skamba kaip iš fantazijų pasaulio“, – aiškino buvęs šalies vadovas. Vis dėlto JT tarptautinių teismų 2012, 2014 ir 2017 m. baigiamosiose nuostatose pripažinta, kad Lietuvoje slaptas CŽV kalėjimas veikė: jose nurodyta nubausti kalėjimo įkūrėjus ir administratorius bei užbaigti ikiteisminius tyrimus dėl kankinimų ir priverstinio dingimo. Nors ikiteisminiai tyrimai Lietuvoje ir pradėti, konkretūs įtarimai niekam nepareikšti ligi šiol, o proceso eiga įslaptinta. 2018 m. EŽTT byloje valstybė pripažinta pažeidusi kalėjusiųjų Abu Zubaido ir Abdžio Alnaširio žmogaus teises, pareikalauta abiem atlyginti 100 000 € neturtinę žalą. Prezidento Adamkaus vaidmuo šioje istorijoje nėra galutinai išaiškintas: byloje aiškinama, kad, pasak pačio prezidento, jis žinojo apie bendradarbiavimo su JAV projektą, bet nebuvo susipažinęs su pastarojo detalėmis. Tačiau tuometinio VSD vadovo A. Pociaus liudijime tvirtinama, kad „prezidentas Valdas Adamkus ir jo patarėjai buvo tinkamai informuoti apie projektą“. EŽTT Adamkų taip pat kvietė duoti parodymus, bet šis į kvietimą nesureagavo.

Valdas Adamkus vedė 1951 m., žmona – Alma Nutautaitė-Adamkienė (1927 – 2023), visuomenės veikėja, labdarė, savo vardo paramos bei labdaros fondo steigėja, vadovė. Su būsima žmona susipažino mokydamasis lietuvių gimnazijoje Eichštate, vėliau abiem išvykus į JAV pažintį iki vestuvių tęsė lietuvių organizacijų renginiuose.

 

1988 m. V. Adamkui suteiktas Tarptautinis gamtosauginis apdovanojimas už išskirtinius nuopelnus tarptautinėje arenoje, jis apdovanotas JAV aplinkos apsaugos agentūros Aukso medaliu bei JAV Prezidento apdovanojimu už pasižymėjimą tarnyboje. skirtas UNESCO Geros valios ambasadoriaus žinių visuomenei titulas (šį titulą visame pasaulyje turi tik 55 asmenys). 2007 m. prestižiniuose „European Voice“ rinkimuose buvo suteiktas „Metų europiečio“ titulas ir paskirtas Azerbaidžano tarptautinis „Iljaso Efendijevo“ fondo įvertinimas. Buvęs valstybės vadovas yra apdovanotas įvairių šalių aukščiausiais valstybiniais ordinais, taip pat įteiktas Tarptautinio olimpinio komiteto apdovanojimas už Sporto ir olimpinio judėjimo plėtojimą bei Atėnų miesto Aukso grandinė.

2008 m. už ilgametį ir aktyvų dalyvavimą olimpiniame sąjūdyje, jo idėjų skleidimą skirtas Lietuvos olimpinės akademijos akademiko vardas. Apdovanotas Lietuvos Skautų sąjungos Geležinio Vilko ir Lietuvos Šaulių sąjungos Žvaigždės ordinais, 2009 m. už konstitucinių vertybių puoselėjimą įteikta Konstitucijos taurė.

Nuo 2010 m. birželio mėn. Valdas Adamkus yra VDU tarybos pirmininkas. 2011 m. Kaune įsteigtas Prezidento Valdo Adamkaus biblioteka-muziejus, veikiantis viešosios įstaigos pagrindais.

2014 m. „Gerumo ąžuolo“ sambūrio iniciatyva prie Vilkijos bažnyčios pastatytas akmuo su prezidento bareljefu.

2016 m. prezidento vardu Kaune pavadinta Prezidento Valdo Adamkaus gimnazija. 2017 m. atidengta atminimo lenta Kauno Mažojoje Kristaus Prisikėlimo bažnyčioje.

2021 m. prezidento vardu Kauno rajone pavadintas VDU Valdo Adamkaus sporto centro stadionas.

2022 m. suteiktas Vilniaus garbės piliečio vardas.

2022 m. gegužės 17 d. LR Seimas prezidentui įteikė Aleksandro Stulginskio žvaigždės apdovanojimą.

Apdovanojimai

Prezidentas V. Adamkus yra pagerbtas šiais Lietuvos ir užsienio šalių valstybiniais apdovanojimais:

• Sakalo ordino Didysis kryžius, Islandija, 1998 m.
• Šventojo Olofo ordino Didysis kryžius, Norvegija, 1998 m.
• Kunigaikščio Jaroslavo Išmintingojo I- ojo laipsnio ordinas, Ukraina, 1998 m.
• Marijos žemės ordino grandinė ir Didysis kryžius, Estija, 1999 m.
• Išganytojo ordino Didysis kryžius, Graikija, 1999 m.
• Nuopelnų ordino grandinė ir Didysis kryžius – Italija, 1999 m.
• Baltojo Erelio ordinas, Lenkija, 1999 m.
• Nuopelnų ordino Didysis kryžius, Malta, 1999 m.
• Nuopelnų ordino Didysis kryžius, Vengrija, 1999 m.
• „Draugystės“ ordino Didysis kryžius, Kazachstanas, 2000 m.
• Trijų žvaigždžių ordino grandinė ir Didysis kryžius, Latvija, 2001 m.
• Garbės legiono ordino Didysis kryžius, Prancūzija, 2001 m.
• Žvaigždės ordino grandinė, Rumunija, 2001 m.
• Šventojo Mesropo Maštoto ordinas, Armėnija, 2002 m.
• Baltosios rožės ordino grandinė ir Didysis kryžius, Suomija, 2002 m.
• Šventojo apaštalo Andriejaus kryžius, Rusija, 2002 m.
• Ordinas „Už ypatingus nuopelnus“, Uzbekistanas, 2002 m.
• Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine, Lietuva,
• Šlovės ordinas, Uzbekistanas,
• Baltosios žvaigždės ordino aukso grandinė ir Didysis kryžius, Estija, 2004 m.
• Izabelės Katalikės ordinas su grandine, Ispanijos Karalystė, 2005 m.
• Nuopelnų ordino Didžiojo kryžiaus ypatingasis laipsnis, Vokietija, 2005 m.
• Baltojo dvigubo kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinas, Slovakija, 2005 m.
• Leopoldo ordino Didysis kryžius, Belgijos Karalystė, 2006 m.
• Nuopelnų ordino Didysis kryžius su aukso grandine, Vengrija, 2006 m.
• Garbingiausiojo Pirties ordino Didžiojo Komandoro kryžius, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystė, 2006 m.
• 1-ojo laipsnio ordinas „Už nuopelnus“, Ukraina, 2006 m.
• Motinos Teresės ordinas, Albanija, 2007 m.
• Aukščiausiasis Chrizantemos ordinas su Didžiąja juosta, Japonija, 2007 m.
• Princo Henriko navigatoriaus ordinas su aukso grandine, Portugalija, 2007 m.
• Šv. Jurgio pergalės ordinas, Gruzija, 2007 m.
• Nyderlandų Liūto ordino Didysis kryžius, Nyderlandų Karalystė, 2008 m.
• Ordinas „Už nuopelnus Čilei“ su grandine, Čilės Respublika, 2008 m.
• Nuopelnų Austrijos Respublikai garbės ženklo Didžioji žvaigždė, Austrijos Respublika, 2009 m.
• Ordinas „Stara Planina“, Bulgarijos Respublika, 2009 m.
• Lenkijos atgimimo ordino Didysis kryžius, Lenkijos Respublika, 2009 m.
• Laisvės ordinas, Ukrainos Respublika, 2009 m.
• Vytauto Didžiojo ordinas su aukso grandine, Lietuva, 2009 m.
• Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos garbės ženklas „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“, Lietuva, 2009 m.
• LTOK 1-ojo laipsnio ordinas su grandine „Už nuopelnus“, 2009 m.
• Laisvės premija, Lietuva, 2016 m.
• Aleksandro Stulginskio žvaigždė, Lietuva, 2022 m.

Garbės daktaro laipsnis

Valdas Adamkus yra įvairių Lietuvos bei kitų šalių universitetų garbės daktaras:

• Vilniaus universiteto (1989 m.),
• Indianos valstijos Šv. Juozapo koledžo (JAV, 1991 m.),
• Nortvesterno universiteto (JAV, 1994 m.),
• Kauno technologijos universiteto (1998 m.),
• Amerikos katalikiškojo universiteto (JAV, 1998 m.),
• Lietuvos žemės ūkio universiteto (1999 m.),
• Ilinojaus Technologijos instituto (JAV 1999 m.),
• Astanos universiteto (Kazachstanas, 2000 m.) garbės profesorius,
• Čikagos De Paul universiteto (JAV, 2001 m.),
• Lietuvos teisės universiteto (2001 m.),
• Vytauto Didžiojo universiteto (2002 m.),
• Lietuvos kūno kultūros akademijos (2004 m.),
• Jerevano valstybinio universiteto (2006 m.),
• Baku valstybinio universiteto (2006 m.),
• Donecko valstybinio M. Tugan-Baranovskio ekonomikos ir prekybos universiteto (2006 m.),
• Ilinojaus valstijos Notre Dame universiteto (2007 m.),
• Torūnės Mikalojaus Koperniko universiteto (2007 m.),
• Talino universiteto (2008 m.)
• Čilės universiteto Santjage (2008 m.)
• Klaipėdos universiteto (2008 m.)
• ISM Vadybos ir ekonomikos universiteto (2009 m.)
• Liublino katalikiškojo Jono Pauliaus II universiteto (2009 m.).

Vikicitatos

Wiki Lietuvių 

Puslapis Vikicitatose –

Valdas Adamkus

• Valdo Adamkaus tinklalapis^{[neveikianti nuoroda]}
• Valdo Adamkaus tinklalapis iš Wayback Machine projekto (archived 2007-12-18)
• Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus kalbų, sveikinimų ir kiti vaizdo įrašai
• Įrašai apie Valdą Adamkų LRT Mediatekoje Archyvuota kopija 2018-01-06 iš Wayback Machine projekto.