Valgomoji Druska

Šis straipsnis apie maistui naudojamą medžiagą. Apie cheminių junginių grupę skaitykite straipsnyje Druskos.

Pagal cheminę klasifikaciją priklauso druskomis vadinamų cheminių junginių grupei. Gamtoje paplitusi kaip nuosėdinė uoliena (akmens druska) ir ištirpusi jūrų (jūros druska), ežerų, požeminiuose vandenyse. Koncentruotas bespalvis ar spalvotas druskos kristalas vadinami halitu. Jūros vandenyje yra vidutiniškai 3,5 % druskos (arba 35 gramai/l). Baltijos jūroje prie Lietuvos krantų druskingumas 0,6–0,8 %, druskinguose nenutekamuose ežeruose – iki 26 %. Kasamoji druska dažniausiai turi priemaišų (kalio, magnio, kalcio chloridų, magnio ir kalcio sulfatų).

Maistui paprastai naudojama išvalyta ir rafinuota druska. Tik maždaug 6% visos išgautos druskos pasaulyje naudojama maistui. Kitos druskos panaudojimo sritys – vandenvala (12%), kelių nuo sniego ir ledo valymas (8%) ir žemdirbystė (6%). Natris kaip elektrolitas ir osmosinis tirpalas yra nepakeičiamoji maistinė medžiaga. Vis dėlto per didelis druskos vartojimas gali sukelti širdies ir kraujagyslių ligas, tokias kaip hipertenziją, todėl daugelis pasaulinių sveikatos asociacijų ir ekspertų išsivysčiusiose šalyse rekomenduoja riboti sūrių maisto produktų vartojimą. Pasaulio sveikatos organizacija rekomenduoja suaugusiesiems neviršyti 5 g valgomosios druskos paros normos.

Seniausia importo į LDK prekė buvo druska. XV–XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dalis druskos būdavo importuojama, o dalis gaunama iš pelenų ir mineralinio vandens. Šiuo būdu druską išgaudavo prievoliniai valstiečiai druskiai. XVII a. garinant vandenį druską buvo mėginta išgauti Stakliškėse, tačiau dėl mažo druskingumo gavyba neapsimokėjo.