Radžputai

Radžputų dabartinis skaičius – apie 17 mln. Gyvena Pakistane ties siena su Indija ir Šiaurės Indijoje (Pandžabo, Radžasthano valstijose), taip pat Maharaštros valstijoje. Išpažįstamos religijos – hinduizmas, sikhizmas ir islamas.

Radžputai gyvena įvairiose Indijos vietose, tad ir kalba įvairiomis kalbomis ir dialektais, pvz., radžastanų, pandžabų, sindų, gudžaratų kalbomis.

Tradicinis verslas kaimo vietovėse – drėkinamoji ariamoji žemdirbystė. Tradiciniai amatai – audeklų dažymas, juvelyrika, akmens ir dramblio kaulo raižymas, miniatiūrų gamyba, metalo apdirbimas. Daug radžputų iš Radžastano dirba kalnakasybos, tekstilės, cemento, žemės ūkio produktų perdirbimo pramonėje, statyboje.

Kilmė

Dėl radžputų kilmės iki šiol ginčijamasi. Pvz., autoriai M.S. Naravane ir V.P. Malikmano, kad pavadinimas radžputai nebuvo naudojamas genčiai ar socialinei grupei vadinti iki VI a., nes iki tol šis pavadinimas neaptinkamas šaltiniuose. Kita hipotezė teigia, kad VI a. pabaigoje žlugus Guptų imperijai įsiveržė heftalitai (baltieji hunai) galbūt buvo integruoti Indijos visuomenę. Įsiveržėlių vadai ir kilmingieji buvo buvo įtraukti į kšatrijų varną. Galimai taip pat radžputais tapo ir kai kurios vietinės gentys, pvz., bundelai, čandelai ir rathorai. Enciklopedijoje Encyclopaedia Britannica teigiama, kad radžputai „…labai skiriasi savo statusu, nuo kunigaikštiškų giminių (pvz., guhilotai, kačvahai) iki paprastų artojų“. A.Kurbanovas teigia, kad savotiškai buvo asimiliuoti heftalitai, gudžarai ir žmonės iš šiaurės vakarų Indijos, ir tos asimiliacijos metu susidarė radžputų bendruomenės.

Viduramžiai

Nuo IX a. pradžios šiaurinėse Indijos srityse vyravo radžputų dinastijos. Daug smulkių radžputų karalysčių tapo kliūtimi, neleidusia musulmonams visiškai užkariauti hinduistinę Indiją. Net po to, kai musulmonai užkariavo Pandžabą ir Gangos slėnį, radžputai išlaikė savo nepriklausomybę Radžastane ir cnetrinės Indijos miškuose. Vėliau sultonas Alauddin Khilji ir Khilji dinastijos rytiniame Radžastane užėmė dvi radžputų tvirtoves – Chitor ir Ranthambhor, bet neilgai jas išlaikė.

Vidiniai radžputų bendruomenių nesutarimai buvo svarus veiksnys, leidęs mogolams užkariauti radžputus. Tiesa, mogolai pripažino radžputus kaip valdančią klasę.

Kolonijinis laikotarpis

Britų kolonijinis valdininkas Džeimsas Todas buvo sužavėtas radžputų karinių gebėjimų. Tiesa, dabar teigiama, kad susižavėjimas buvo ne visai pelnytas, o ir pats Todas nuo XIX a. pabaigos laikomas nelabai patikimu šaltiniu. Todo biografas Džeisonas Freitagas (Jason Freitag) teigia, kad Todas buvo ryškiai šališkas.

Britų kolonijinei valdžiai susirūpinimą kėlė radžputų praktikuoti mergaičių infanticidas ir 'sati tradicija (našlių susideginimas). Tada buvo manoma, kad radžputai yra pagrindiniai šių tradicijų puoselėtojai, o britų kolonijinė valdžia tai laikė laukiniais papročiais. Tai buvo svarbus stimulas britų etnografams imti tyrinėti subkontinento papročius ir vėliau imtis socialinės pertvarkos (angl. social engineering).

Apie radžputų kareivius, tarnavusius britų Indijos kariuomenėje kapitonas A.H. Bingley rašė: Radžputai tarnavo mūsų gretose nuo Plassey mūšio iki dabar (1899 m.). Jie dalyvavo praktiškai visose kampanijose, kuriose kariavo Britų Indijos kariuomenė. Vadovaujami Forde jie sumušė prancūzus Condore mūšyje, vadovaujami Monro ties Buxar jie įveikė Audo nabobo (angl. Nawab of Oudh) pajėgas. Vadovaujami Lake jie dalyvavo keliuose pergalinguose mūšiuose, kurių dėka buvo sunaikinta marathų galia.}}

Nepriklausoma Indija

1947 m. Indija tapo nepriklausoma valstybe, ir vietinės kunigaikštystės (taip pat ir valdomos radžputų dinastijų) galėjo pasirinkti vieną iš trijų variantų:

• prisijungti prie Indijos,
• prisijungti prie Pakistano,
• likti nepriklausomos.

22 vietinių kunigaikštysčių iš Radžputanos regiono prisijungė prie naujai susikūrusios Indijos ir 1949–1950 m. susijungė į Radžastano valstiją. Pradžioje maharadžos už paklusnumą buvo finansuojami iš Indijos valdovų iždo (angl. privy purse), bet per keletą vėlesnių dešimtmečių žemės reformos sumažino jų įtaką, o jų finansavimas iš valstybės lėšų buvo nutrauktas valdant Indirai Gandi remiantis 1971 m. 26-ąja Konstitucijos pataisa. Senųjų radžputų valdovų dvarai, iždai ir buitis dabar yra esminė Radžastano turizmo verslo ir kultūrinio palikimo dalis.

1951 m. Nepalo radžputų Ranų dinastija prarado valdžią, nors buvo valdanti galia už Šahų dinastijos monarchų nugaros nuo 1846 m.

Pagrindinis straipsnis – Radžputų klanai.

Egzistuoja kelios stambios radžputų grupės, vadinamos vansh ar vamsha. Ši klasifikacija yra pakopa žemesnė už supersuskirtymą į džačius. Šie vanshyra skirstymas pagal kilmę, pagrįstas įvairiais šaltiniais. Teigiama, kad radžputai yra suskirstyti į tris pirminius vanšus:

• Sūrjavanšiai (angl. Suryavanshi – kildinami iš hinduistų Saulės dievybės Sūrjos,
• Čandravanšiai (angl. Chandravanshi – kildinami iš Mėnulio dievybės Čandros, ir
• Agnivanšiai (angl. Agnivanshi) – kildinami iš ugnies dievo Agnio.

Smulkesni, mažiau žinomos vanšos yra Udaivanšiai (Udayvanshi), Radžvanšiai (Rajvanshi) ir Rišivanšiai (Rishivanshi). Įvairių vanšų isotrijos vėliau buvo užrašytos dokumentuose, vadinamuose vamshāavalīi. André Wink laiko šiuos dokumentus „statusą įteisinančiais tekstais“.

Vanšai toliau skirstomi į vis smulkesnius vienetus: kul, shakh ('šaka'), khamp ar khanp ('šakelės') ir nak ('šakelių galiukai'). Santuokos vieno kul viduje paprastai draudžiamos, su tam tikra laisve vieno kul nariams iš skirtingų gotrų (gotra 'linija'). Kul yra pagrindinė identifikacinė žymė daugeliui radžputų klanų. Kiekvieną klaną saugo sava šeimos dievybė kuldevi. Lindsey Harlan rašė, kad tam tikrais atvejais sakh tampa tiek svarbios, kad ima veikti kaip savarankiškos kul.

 

Britų Indijos laikais radžputai buvo priskirti „karingosioms rasėms“. Tuo metų britų kolonijinė valdžia visas Indijos etnines grupes priskyrė vienai iš dviejų kategorijų – „karingosioms rasėms“ arba „nekaringosioms rasėms“:

• „Karingųjų rasių“ atstovai buvo laikomi tipiškai narsiais, kūno sudėjimu tinkamais kautynėms,.
• Tuo tarpu likę, priskirti nekaringosioms rasėms, buvo laikomi netinkami karinei veiklai dėl savo sėslaus gyvenimo būdo ir pan.

Radžputų gyvenimo stilius

Radžputų kultūroje buvo populiarūs dviašmeniai bukagaliai kalavijai khandos. Kai kuriais atvejais vyriausi vadai savo vadų vasalų susitikimus paįvairindavo ritualu khanda nariyal, kurio metu dalindavo ginklus ir kokosus. Kitas patvirtinimas, kad radžputai garbino savo kalavijus, buvo Karga Shapna ('kalavijo garbinimas') ritualas, kurį atlikdavo kasmetinėje Navaratri šventėje ir po kurio radžputas, buvo manoma, gali „laisvai mėgautis savo aistra plėšti ir keršyti“.

XIX a. pabaigoje radžputų pasaulėžiūra kiek pakito, jie ėmė rūpintis savo giminystės ryšiais. Daug Radžastano radžputų nostalgiškai žvelgė į savo praeitį, labai domėjosi savo genealogija, ugdė radžputišką etosą, kuris buvo karingas savo dvasia, kupinas pasididžiavimo kilme ir tradicijomis.

Radžputų mityba

Indijos antropologinė tarnyba apibūdino, kad Gudžarato radžputai yra nevegetarai, reguliariai vartoja alkoholinius gėrimus, taip pat rūko ir kramto betelį. Maharaštros radžputai valgo avieną, vištieną, žuvį. Valgo ir kiaulieną, kas susiję su istoriniu radžputų karių ir kunigaikščių pomėgiu savo kovinius įgūdžius tobulinti šernų medžioklėje ir kartu valgyti šernieną.