Kardinolas

Kardinolais dvasininkai Romoje pradėti vadinti VI a., šiuolaikinis kardinolo statusas įsigaliojo popiežiaus Pijaus V laikais (1566–1572 m.). Nuo 1059 m. kardinolai turi išskirtinę popiežiaus rinkimo teisę, nuo 1150 m. renkasi į Kardinolų kolegiją, kuriai vadovauja kolegijos dekanas. Kardinolą popiežius skiria iš dvasininkų, turinčių kunigystės šventimus. Jeigu paskirtasis neturi vyskupo šventimų, jam priklauso teisė juos gauti.

Yra trys kardinolų laipsniai:

• kardinolas vyskupas
• kardinolas kunigas
• kardinolas diakonas

Popiežiaus paskirti, bet, dažniausiai dėl nepalankios politinės padėties nepaskelbti kardinolai vadinami in pectore („širdyje“).

Į kardinolų pareigas įeina dalyvavimas Kardinolų kolegijos susirinkimuose, taip pat patarti popiežiui individualiai arba kardinolų kolegijoje. Be to, kardinolai paprastai turi kitų pareigų – vadovauja vyskupijai arba arkivyskupijai, užima pareigas kurijoje. Kardinolas dirba Romos kurijoje arba vadovauja partikuliarinėms, dalinėms bažnyčioms, jose reziduoja.

Kardinolo skiriamieji ženklai – kardinolo kryžius ir žiedas, raudona sutana, modzetė, juosta, biretas ir pijusė. Į kardinolą kreipiamasi Jūsų Eminencija (J. Em.).

Kardinolo rangas buvo suteiktas 8 lietuvių kilmės katalikų dvasininkams. Jais buvo Fridrikas Jogailaitis (nuo 1493 m.), Jurgis Radvila (nuo 1583 m.), Jonas Albrechtas Vaza (nuo 1632 m.), Jonas Kazimieras Vaza (nuo 1646, atsisakė 1647 m.), Henrikas Gulbinovičius (nuo 1985 m., dėl pedofilijos suspenduotas 2020 m.), Vincentas Sladkevičius (nuo 1988 m.). Nuo 2001 m. vasario 21 d. kardinolo titulą turi Vilniaus arkivyskupas emeritas Audrys Juozas Bačkis, nuo 2019 m. spalio 5 d. – Kauno arkivyskupas emeritas Sigitas Tamkevičius.