Fiziologija

Tradiciškai fiziologijos mokslas skirstomas į augalų fiziologiją ir gyvūnų fiziologiją, tačiau fiziologijos principai yra tie patys visiems organizmams, pvz., žinios apie mielių ląsteles gali būti pritaikomos ir žmogaus ląstelėms.

Normalioji fiziologija nagrinėja sveiko organizmo funkcijas, jų reguliavimo mechanizmus. Norint suprasti gyvo organizmo funkcijas būtina išmanyti jo struktūrą, sandarą. Todėl fiziologija glaudžiai siejasi su anatomija, histologija, biochemija, biofizika. Fiziologija siejasi ir su kitais mokslais: zoologija, genetika, matematika, chemija, fizika. Fiziologijos tyrimo objektas: gyvas organizmas ar jo struktūrinės dalys (organų sistemos, organai, audiniai, ląstelės).

Fiziologija padeda suprasti sveiko organizmo veiklą, jo sugebėjimą prisitaikyti prie nuolat kintančios aplinkos, nepakitus vidinės terpės sudėčiai. Fiziologija sudaro teorinį ir praktinį pagrindą nagrinėjant organizme vykstančius patologinius procesus.

Sporto fiziologija tiria organizmo struktūrą bei funkcijų pokyčius veikiant fiziniams krūviams. Joje taikoma koncepcija, kad veikiant fiziniams krūviams organizmas prie jų adaptuojasi. Sporto fiziologijos raida. Sporto fiziologija gana jaunas mokslas. tik XIX a. pabaigoje (1889 m.) Londone buvo išleistas pirmas fizinių pratimų vadovėlis kurio autorius F. La'Grange. XX a. pradžioje šį mokslą toliau vystė F. Chopkinas, nustatęs ryšį tarp raumenų veiklos ir laktato kaupimosi. 1921 m. A. Dilas įkūrė laboratoriją nuovargio kilmei tirti. Po pirmojo pasaulinio karo įvykęs didelis kūno kultūros ir sporto progresas lėmė audringą sporto fiziologijos mokslo raidą. Teorines jos raidos prielaidas galima aptikti daugelio to meto fiziologų, pavyzdžiu: D. Sargento, Dž. Mak-Kardi, K. Kuperio, P. Anochino darbuose. Didelis nuopelnas plėtojant sporto fiziologijos mokslą skiriamas A. Krestovnikovui, kuris 1938 ir 1939 m. parašė sporto fiziologijos vadovėlį ir manografiją "Sporto fiziologija".

Tyrimo metodai

1. Eksperimentiniai (su gyvūnais)

• ūmūs (pašalinama liauka, organas ir pan.);
• lėtiniai (implantuojami elektrodai ir pan.).

2.Klinikiniai tyrinėjimai - stebėjimai;
3.Organizmo skysčių tyrimai (kraujo, šlapimo, likvoro);
4.Instrumentiniai - kardiografija, echoskopija, spirometrija.

Antikiniai laikai

• Hipokratas (460-377 m. pr. m. e.)
• Aristotelis (384-322 m. pr. m. e.)
• Herofilas (335-208 m. pr. m. e.)

Pirmasis tūkstantmetis

• K. Galenas (129-199 m.) – išvystė humoralinio reguliavimo teoriją.
• Avicena (Abu Ali Ibn Sina, 985-1037 m.) – išleido medicinos kanoną, anatomijos ir fiziologijos įvadą.

Antrasis tūkstantmetis

• M. Servetas - išaiškintas mažasis kraujo apytakos ratas.
• L.da Vinčis
• V. Harvėjus - išaiškintas didysis kraujo apytakos ratas.
• A. Haleris (1708-1777) – išaiškino kvėpavimo mechanizmą, tyrinėjo kraujo apytaką, CNS veiklą, maisto produktų įtaką organizmo funkcijoms.
• L. Galvanis - išaiškino veikimo potencialus, domėjosi elektrofiziologija.
• J. Purkinje - širdies elektrofiziologija.
• D. Raimonas - nervų ir raumenų elektrofiziologija.
• H. Helmholcas - raumenų ir nervų elektrofiziologija.
• I. Sečenovas - CNS, reiškiniai, susiję su CNS.
• I. Pavlovas - virškinimo, CNS fiziologija.
• M. Rubneris - mityba, medžiagų apykaita.

Fiziologijos mokslas Lietuvoje

LDK vyriausioje mokykloje pradėti dėstyti medicinos mokslai kai 1781 m. Medicinos fakultetas (Collegium medicum). Fiziologiją pradėjo dėstyti Steponas Laurynas Bizis 1783 m., tačiau tik 1804 m. A. Bekiu ir Andrius Sniadeckis įkūrė Fiziologijos katedrą.

1919 m. atkuriama fiziologijos katedra S. Batoro universitete. 1939 m. vėl atkuriama Fiziologijos katedra VU, dėstytojai - J. Šopauskas, A. Sketeris ir kt.

Antrojoje XX a. pusėje doc. J. Jurša dėstė kraujo fiziologiją, prof. D. Mikalauskaitė dėstė maisto ir mitybos fiziologiją, prof. Z. A. Kučinskienė, doc. L. Sinkevičienė - CNS fiziologija, doc. P. Žebrauskas - PNS, CNS.

Sąvoka atsirado Žano Fernelio (Jean Fernel, 1497–1558) dėka.

• Ląstelių fiziologija
• Elektrofiziologija
• Informacijos perdavimas elektrinio dirginimo būdu
• dirginimo perdavimas iš ląstelės į ląstelę
• Raumenų fiziologija
• Motorinės sistemos
• Neurofiziologija, didžiųjų smegenų pusrutulių neurofiziologija
• Psichofiziologija
  • Pabudimas, dėmesys ir miegas
  • mokymasis ir atmintis
  • Motyvacija ir emocijos
  • Kognityvinės funkcijos ir mąstymas
• Bendroji suvokimo fiziologija
  • Somatovisceralinė sensorinė sistema. Nocicepcija ir skausmas
  • Pusiausvyra ir jos suvokimas
  • Klausa ir kalbėjimas
  • Veido suvokimas
  • skonio jutimas
  • kvapo jutimas
• Fiziologinių reguliavimo procesų pagrindai
• Vegetatyvinė nervų sistema
• Endokrinologija
• kraujo funkcijos
• Širdies veiklos mechanika
• Širdies sužadinimo fiziologija ir apytakos reguliavimas
• Kvėpavimas plaučiais
• Ritmogenezė
• Dujų, gautų kvepavimo metu, transportavimas ir kraujo rūgščių - šarmo balansas
• audinių kvėpavimas
• Energijos ir šilumos apykaita, sąnaudos, temperatūros regeliavimas
• Darbo fiziologija, sporto fiziologija, aplinkos fiziologija
• Senescensija, senėjimas
• Epitelis
• Mityba

• Fiziologinių procesų animacijos