Ukrainos Sukilėlių Armija

Ukrainos sukilėlių armija
OUN-UPA vėliava
Veikimo laikas	1942-1954
Valstybė	Ukraina
Lojalumas	OUN
Rūšis	partizanų armija
Dydis	40 000 (1943 pab. – 1944 pr.)
Šūkis	„Slava Ukraini!“
Spalvos	juoda, raudona
Maršas	„Červona kalina“
Simbolis	trišakis, raudonai juoda vėliava
Mūšiai	II pasaulinis karas (Rytų frontas) (1942-1945) partizaninis karas (1945-1954)
Vadovybė
Pasižymėję vadai	Dmytro Kliačkivskis Romanas Šuchevyčius

Siekė atkurti nepriklausomą Ukrainos valstybę. Vyriausiasis komendantas Dmytro Kliačkivskis, vėliau – Romanas Šuchevyčius. UPA kovojo vokiečių okupuotose teritorijose, kurios priklausė Generalgubernijai, Ukrainos reichskomisariatui, Rumunijos Padniestrei.

Pirmieji sukilėlių būriai susikūrė 1942 m. rudenį Vakarų Voluinėje. Kovojo su raudonaisiais partizanais, lenkų pogrindžio organizacijomis, pirmiausia Armija Krajova. Nuo 1943 m. vasario priešinosi vokiečių okupacinei administracijai ir ginkluotosiomis pajėgomis. Oficialiai Ukrainos nacionalistų organizacijos OUN-B karinė grupuotė pradėta vadinti „sukilėlių armija“ 1943 m. gegužės mėn. Į UPA gretas stojo savanoriai iš ideologinių nacionalistų tarpo, buvę pagalbinės policijos nariai, dezertyrai iš Raudonosios armijos ir SS ukrainiečių divizijos „Galicija“. Tarp jų buvo daug žmonių, nukentėjusių nuo stalininių represijų. 1943 m. vasarą UPA kontroliavo beveik visą Voluinę ir Polesę. Kovotojų skaičius 1943 m. pabaigoje–1944 m. pradžioje siekė apie 40 000 karių.

Ukrainos nacionalistai deklaravo tiesioginį tikslą vokiečių invazijos į Sovietų Sąjungą metu – nepriklausomos nacionalinės valstybės atkūrimą teritorijoje, apimančioje šiuolaikinės Rusijos, Lenkijos ir Baltarusijos dalis. Vykdydama tautybės politiką, apipintą šūkiu „Ukraina ukrainiečiams“, 1943 m. UPA atliko Voluinės (žr. Voluinės žudynės) ir Rytų Galicijos lenkų gyventojų etninį valymą.

Nuo 1944 m. pavasario pabaigos, SSRS kariuomenei sėkmingai puolant Ukrainoje, UPA bendradarbiavo su vokiečių pajėgomis prieš sovietus ir lenkus. Iš Ukrainos pasitraukus vokiečiams, vykdė partizaninį karą sovietų kariuomenės užnugaryje. Sukilėlių armijai numalšinti sovietai panaudojo apie 30 000 Vidaus tarnybos kariuomenės karių. 1945 m. pabaigoje UPA priklausė didelė Vakarų Ukrainos dalis, be to ji veikė ir Lenkijos teritorijoje.

1943-1945 m. gegužės mėn., skirtingai nei dauguma pasipriešinimo judėjimų, UPA neturėjo reikšmingos užsienio paramos. Armijos gretų gausėjimas ir stiprumas atspindėjo jos populiarumą tarp Vakarų Ukrainos žmonių. Už šio krašto ribų parama nebuvo reikšminga, o dauguma sovietinės Rytų Ukrainos gyventojų manė, kad OUN/UPA daugiausia bendradarbiavo su vokiečiais.

Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, sukilėlių armija išliko aktyvi ir kovojo prieš komunistinės Lenkijos Liaudies Respublikos kariuomenę iki 1947 m., o prieš Sovietų Sąjungą – iki 1949 m. Ji buvo ypač stipri Karpatų kalnuose, visoje Galicijoje ir Voluinėje – šiuolaikinėje Vakarų Ukrainoje. 1946-1949 m. gausios NKVD pajėgos sėkmingai blokavo sukilėlių grupuotes, todėl dauguma armijos būrių buvo išformuota. Pavienės kovotojų grupuotės veikė iki 1954 m.

Sovietų Sąjungoje Ukrainos sukilėlių armija buvo minima kaip teroristinė organizacija. Nuo pat Ukrainos nepriklausomybės atkūrimo 1991 m. kilo karštos diskusijos dėl galimo oficialaus pripažinimo buvusiems UPA nariams kaip teisėtiems kovotojams. UPA veteranai taip pat stengėsi surengti savo eitynes ir minėjimus, ypač Vakarų Ukrainoje. Tai savo ruožtu paskatino Sovietų armijos veteranų ir kai kurių Ukrainos politikų pasipriešinimą. Iki 2018 m. gruodžio mėn. karo veterano statusą įgijo buvę UPA nariai, kurie „1941–1944 m. dalyvavo karo veiksmuose prieš nacių okupantus Ukrainoje, nepadarė nusikaltimų žmoniškumui ir buvo reabilituoti“. Kai kurie buvę Armijos Krajovos ir UPA kovotojai pripažino praeities nusižengimus, abi pusės tarėsi dėl kapų ir atminimo paminklų priežiūros Lenkijoje.

Nelaukdama oficialaus Kijevo pritarimo, daugelyje Ukrainos regionų, ypač vakaruose, vietos valdžia savarankiškai įamžino UPA istoriją: buvo pastatyti paminklai, įrengti atminimo ženklai ir lentos UPA vadovams ir kovotojams. Reaguodamos į tai, daugelis pietinių ir rytinių sričių, kuriose per karą UPA ir neveikė, atsakė atidarydamos savo pačių memorialus, skirtus aukoms, nukentėjusioms nuo „banderininkų“.

•  
  Paminklas Skolėje (Lvovo sritis)
•  
  Paminklas Berežanuose (Ternopolio sritis)
•  
  Atminimo kryžius Bučače (Ternopolio sritis)
•  
  Atminimo kryžius Oržive, (Rivnės sritis)
•  
  Kovose su UPA žuvusių lenkų kareivių kapas (Pakarpatės vaivadija, Lenkija)
•  
  UPA veteranų eitynės (Peremislis, Lenkija)