Vakarų Ukraina

buvo valdoma Lenkijos. Į Vakarų Ukrainą patenka dabartinės Voluinės, Ivano Frankivsko, Lvovo, Rivnės, Ternopilio sritys (t. y., rytų Galicija ir Voluinė), kartais teritorija dar praplečiama įtraukiant istorinę Užkarpatę, Bukoviną, Podolę. Svarbiausi miestai – Lvovas, Ivano Frankivskas, Ternopilis, Luckas, Černivciai, Užhorodas, Rivnė.

Nuo pat XIV a. didžioji dalis Vakarų Ukrainos buvo valdoma LDK ir Lenkijos (Haličo-Voluinės karai). Vėliau Vakarų Ukraina pateko į ATR, o XVIII a. didžioji dalis atiteko Rusijos imperijai, Galicija – Austrijai. Po I pasaulinio karo žlugus Rusijos imperijai, Vakarų Ukraina atiteko Vokietijos žinion, tuo pasinaudoję ukrainiečiai paskelbė Vakarų Ukrainos Liaudies Respubliką. Dėl regiono varžėsi keletas jėgų – nepriklausomybės aktyvistai buvo nugalėti, o Rygos sutartimi kraštas padalintas TSRS, Lenkijai, Rumunijai ir Čekoslovakijai. Didžioji dalis Vakarų Ukrainos buvo valdoma Lenkijos: tuo metu krašte prestižinė buvo lenkų kultūra, ukrainietiška kultūrinė ir politinė savimonė buvo ribojama. Vakarų Ukraina sudarė Lenkijos Lvovo, Stanislavuvo, Tarnopolio, Voluinės vaivadijas.

Pagal Molotovo–Ribentropo paktą, Vakarų Ukraina atiteko TSRS. Sovietai okupavo lenkų valdytą Rytų Galiciją ir Voluinę bei rumunų valdytą šiaurės Bukoviną ir prijungė prie rytų ir vidurio Ukrainoje jau gyvavusios Ukrainos TSR. Dauguma krašto lenkų pasitraukė į Lenkiją arba buvo ištremti į Sibirą, kitaip represuoti.

Vakarų Ukraina, 1991 m. susikūrus nepriklausomai Ukrainos valstybei, išliko savitu regionu. Čia kur kas plačiau nei likusioje šalyje vartojama ukrainiečių kalba, tampresni santykiai su Lenkija, gyvena didžioji dalis žmonių, išpažįstančių graikų apeigų katalikybę. 1991 m. Ukrainos nepriklausomybės referendumo metu, Vakarų Ukrainos srityse nepriklausomybės palaikymas buvo pats didžiausias (>95 %).

• Vakarų Baltarusija