Konjunktyvas: Nuosaka

Konjunktyvas reiškia subjektyvų (šališką, asmenišką) požiūrį į galimą, tariamą, pageidaujamą arba nupasakojamą veiksmą. Lietuvių kalboje konjuntyvas dažniausiai reiškiamas baltų kalbose naujai pasidaryta tariamąja nuosaka (kondicionaliu).

Indoeuropiečių kalbose konjuntyvas kilęs iš indoeuropiečių vienovės laikotarpio, buvo būdingas jau indoeuropiečių prokalbei. Vis dėlto nemaža konjunktyvo formų dabartinėse indoeuropiečių kalbose yra ne paveldėtos iš prokalbės, o pasidarytos naujai ir atlieka konjunktyvo funkciją.

Konjunktyvo reikšmė artima geidžiamajai ir liepiamajai nuosakoms bei tiesioginės nuosakos būsimajam laikui. Nuo geidžiamosios nuosakos (pvz., liet. tebūnie) skiriasi tuo, kad išreiškia kalbančiojo valią, neretai ir reikalavimą, o geidžiamoji nuosaka – tik pageidavimą. Nuo liepiamosios nuosakos (pvz., liet. būkime!) konjuntyvas skiriasi tuo, kad nurodo ketinimą, kurio įgyvendinimas priklauso nuo tam tikrų žinomų aplinkybių. Nuo tiesioginės nuosakos būsimojo laiko (pvz., liet. būsime) skiriasi tuo, kad išreiškia kalbėtojo valią, ketinimą, o tiesioginės nuosakos būsimasis laikas daugiausia rodo numatomą veiksmą. Tačiau kartais konjunktyvas turi tiesioginės nuosakos būsimojo laiko reikšmę. Pagal tai skiriami du konjunktyvo tipai:

• valios, arba noro, konjunktyvas (lot. conjunctivus volitivus) ir
• numatomasis konjunktyvas (lot. conjunctivus prospectivus).

Pirmasis tipas, kaip ir liepiamoji nuosaka, pradžioje, matyt, buvo vartojamas tik teigiamuosiuose sakiniuose. Konjunktyvas pasitelkiamas ir teiraujantis, kas turi įvykti. Valios arba noro konjunktyvo pavyzdys: lot. hoc quod coepi primum enarrem 'pirma noriu papasakoti, ko aš ėmiausi'; numatomojo konjunktyvo pavyzdys (būsimojo laiko reikšmė): skr. uv āsoṣā ucchāc ca nu 'jau aušra (išaušo) ir išauš dabar' (RV I.48,3); gr. καί ποτέ τις εϊπησι 'ir jei kada nors kas nors pasakys' ir kt.