Gandriniai

Gausiausia gandrinių rūšių įvairovė yra atogrąžose, o gyvenantys vidutinių platumų klimato juostose prieš šaltąjį sezoną migruoja į šiltesnius kraštus.

Gandrai paplitę visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą, Šiaurės Amerikos žemyno didesniąją dalį į šiaurę nuo Meksikos, Džordžijos, Šiaurės Karolinos, bei Australijos žemyno pietines dalis. Didžiausia gandrinių rūšių įvairovė, kur jie poruojasi ir peri, yra atogrąžų Azijoje - 8, ir Užsachario Afrikoje - 6 rūšys, mažiausia gandrinių įvairovė Naujajame Pasaulyje - 3, Europoje - 2 ir Australazijoje - 1 rūšis.

Beveik visos gandrinių rūšys dažniausiai laikosi netoli vandens telkinių, pelkėtose vietovėse, užliejamose pievose, arba kaip kad baltieji gandrai (Ciconia ciconia) arčiau žmonių prie sodybų. Afrikiniai marabu (Leptoptilos crumenifer) ir baltapilviai gandrai (Ciconia abdimii) atvirose pievose ir savanose.

Mažiau tipiškos buveinės yra tankūs vidutinio platumų klimato juostos miškai, kuriuose gyvena juodieji gandrai (Ciconia nigra), arba atogrąžų miškai, kurių Pietryčių Azijoje ieško rytiniai gandrai (Ciconia stormi). Paprastai jie vengia jūrinių buveinių, išskyrus javinius marabų (Leptoptilos javanicus), balkšvuosius gandrėnus (Mycteria cinerea) ir amerikinius gandrėnus (Mycteria americana), kurie maitinasi mangrovėse, lagūnose ir upių žiočių dumblynuose. Kai kurios rūšys, ypač baltakakliai gandrai (Ciconia episcopus), azijiniai gandrai (Ephippiorhynchus asiaticus), indiniai kiaurasnapiai gandrai (Anastomus oscitans) ir javiniai marabu (Leptoptilos javanicus) Pietų Azijoje prisitaikė prie žmonių labai pakeistų buveinių, kad galėtų maitintis, veistis arba ir maitintis, ir veistis. Jei nėra persekiojimo, kelios rūšys veisiasi netoli žmonių, o tokios rūšys, kaip afrikiniai marabų (Leptoptilos crumenifer), indiniai marabų (Leptoptilos dubius) ir baltieji gandrai (Ciconia ciconia), maitinasi sąvartynuose.

Tai ilgo kaklo ir ilgo, tiesaus stipraus snapo paukščiai. Ant galvos būna neplunksnuotų odos plotų. Kojos ilgos, tarp priekinių pirštų pamatinėje dalyje yra trumpa plaukiojamoji plėvelė, užpakalinis pirštas gerai išlavėjęs, remiasi į žemę.

Tarp gandrinių lyčių yra tam tikras nežymus lytinis dimorfizmas, kaip kad patinų ir patelių dydžio skirtumai, kuomet kai kurių rūšių patinai yra iki 15 % didesni už pateles (pvz., afrikinių gandrų (Ephippiorhynchus senegalensis) patinai), tačiau išvaizda gandriniai beveik nesiskiria.

Geri skrajūnai. Skrenda ištiesę kaklą ir toli į užpakalį atkišę kojas.

Gandriniai yra gana stambūs ir stambūs paukščiai. Stambiausia rūšis yra afrikinis marabu (Leptoptilos crumenifer). Jo svoris iki 8,9 kg, ūgis 150 cm, skersmuo tarp išskleistų abiejų sparnų galų 260 cm, bet „Fisher and Peterson“ skelbia, kad skersmuo tarp išskleistų abiejų sparnų galų yra apie 370 cm, o tai yra didžiausias abiejų išskėstų sparnų skersmuo tarp visų šiuo metu egzistuojančių paukščių rūšių. Afrikinis gandras (Ephippiorhynchus senegalensis) yra aukščiausia gandrų rūšis, kurios atstovai užauga apie 150 cm ūgio. Smulkiausia rūšis - baltapilvis gandras (Ciconia abdimii), kuris yra iki 75 cm ūgio ir iki 1,3 kg svorio.

Neturi balso stygų, tad dažnai bendrauja kalendami snapu.

Jų lizdai dažnai būna labai dideli ir gali būti naudojami daugelį metų. Yra žinoma, kad kai kurių lizdų skersmuo siekia daugiau kaip 2 metrus, o gylis - apie 3 metrus. Anksčiau buvo manyta, kad visi gandriniai yra monogamiški, tačiau tai tik iš dalies tiesa. Kai kurios rūšys po migracijos gali keisti partnerius, ir gali migruoti ir be partnerio.

Gandriniai, priklausomai nuo genties ar rūšies, peri įvairiai - nuo atsiskyrusių porų, laisvų perėjimo draugijų ir iki didesnių kolonijų. Žabiru (Jabiru), margieji gandrai (Ephippiorhynchus) ir kelios tikrųjų gandrų (Ciconia) rūšys peri visiškai pavieniui. Tuo tarpu gandrėnai (Mycteria), baltapilviai gandrai (Ciconia abdimii), kiaurasnapiai gandrai (Anastomus), marabu (Leptoptilos) veisiasi kolonijomis, kurių skaičius gali svyruoti nuo keleto iki tūkstančių porų. Daugelis gandrinių peri kolonijose kartu su kitais vandens paukščiais, tarp kurių su kitų rūšių gandriniais, taip pat garniais (Ardeidae), pelikanais (Pelecanus), kormoranais (Phalacrocoracidae) ir ibiais (Threskiornithinae). Baltieji (Ciconia ciconia), kininiai (Ciconia boyciana) ir Pietų Amerikos (Ciconia maguari) gandrai sudaro laisvas kolonijas, tai yra peri lizduose, kurie yra kitų tos pačios rūšies paukščių regėjimo ribose, tačiau tarpusavyje mažai susiję. Jie taip pat gali sukti lizdus pavieniui. Priežastys, dėl kurių jie renkasi lizdus kartu ar atskirai, nėra žinomos.

Maistą gaudo ar renka nuo žemės paviršiaus. Kaip ir plėšrieji paukščiai, minta gyvuliniu maistu - smulkiais graužikais ir kitais smulkesniais žinduoliais, varliagyviais, smukesniais ropliais, žuvimis, vėžiagyviais, voragyviais, vabzdžiais. Dalis gandrų, ypač marabu (Leptoptilos) genties rūšys, neretai minta ir dvėseliena bei kartais ieško maisto šiukšlynuose. Jeigu dvėseliena nesena, jos nevengia ir žabiru (Jabiru mycteria ), pastarasis nevengia maitintis ir negyvomis žuvimis.

Tarptautinė ornitologų sąjunga pasaulio paukščių klasifikacijos v12.2 versijoje gandrinių (Ciconiidae) šeimoje išskiria 6 gentis ir 19 rūšių (sąrašas su porūšiais žemiau):
Gentis: Mycteria Linnaeus, 1758 - Gandrėnai

• Mycteria americana Linnaeus, 1758 - Amerikinis gandrėnas; Pietų, Vidurio ir Šiaurės Amerika (paplitę nuo šiaurinės Argentinos, iki JAV pietryčių ir pietvakarių).
• Mycteria cinerea (Raffles, 1822) - Balkšvasis gandrėnas; Pietryčių Azija (paplitę centrinėje Kambodžoje, vakarinėje Malakos pusiasalio dalyje, Sumatros, Javos, Sulavesio salose.
• Mycteria ibis (Linnaeus, 1766) - Afrikinis gandrėnas; plačiai paplitę Užsachario Afrikoje.
• Mycteria leucocephala (Pennant, 1769) - Indinis gandrėnas; Azija (Indijoje ir Pietryčių Azijoje).

Gentis: Anastomus Bonnaterre, 1791 - Kiaurasnapiai gandrai

• Anastomus oscitans (Boddaert, 1783) - Indinis kiaurasnapis gandras; Azija (Indijoje ir Pietryčių Azijoje).
• Anastomus lamelligerus Temminck, 1823 - Afrikinis kiaurasnapis gandras; plačiai paplitę Užsachario Afrikoje. Išskiriami du porūšiai:
  • A. l. lamelligerus Temminck, 1823; Užsachario Afrikoje.
  • A. l. madagascariensis Milne-Edwards, 1880; paplitę Madagascare.

Gentis: Ciconia Brisson, 1760 - Tikrieji gandrai

• Ciconia nigra (Linnaeus, 1758) - Juodasis gandras; Europa, Azija, Afrika (perimvietės nuo Rytų Azijos (Sibiro ir Šiaurės Kinijos) į vakarus iki Vidurio ir Pietų Europos. Žiemoja Pietų, Pietryčių ir Rytų Azijoje bei atogrąžų Afrikoje. Pietų Afrikoje gyvena nuolatinė (nemigruojanti) populiacija);
• Ciconia abdimii Lichtenstein, MHC, 1823 - Baltapilvis gandras; Afrika (perimvietės Sahelyje, klajonių arealas Pietų Afrikoje)
• Ciconia episcopus (Boddaert, 1783) - Baltakaklis gandras; išskiriami trys porūšiai:
  • C. e. microscelis Gray, GR, 1848; paplitę Užsachario Afrikoje. Kartais išskiriamas kaip atskira rūšis - Ciconia microscelis.
  • C. e. episcopus (Boddaert, 1783);paplitę Indijoje ir nuo jos arealas tęsiasi per Indokiniją, Malakos pusiasalį į šiaurinę Sumatrą, o Filipinuose greičiausiai išnykę.
  • C. e. neglecta (Finsch, 1904); paplitę pietinėje Sumatroje, Javoje, Mažosiose Sundos salose ir Sulavesio saloje.
• Ciconia stormi (Blasius, W, 1896) - Rytinis gandras; Pietryčių Azija (Malakos pusiasalyje, Mentavajaus salose, Šiaurės ir Pietų Pagajaus salose, Sumatroje ir Borneo).
• Ciconia maguari (Gmelin, JF, 1789) - Pietų Amerikos gandras; Pietų Amerika (rytų Kolumbijoje, Venesueloje, Gvianos plokščiakalnyje ir iki centrinės Argentinos).
• Ciconia ciconia (Linnaeus, 1758) - Baltasis gandras; išskiriami du porūšiai:
  • C. c. ciconia (Linnaeus, 1758); Paplitę Europoje, įskaitant Lietuvą, Vakarų Azijoje, Viduriniuose Rytuose bei Šiaurės ir Pietų Afrikoje.
  • C. c. asiatica Severtsov, 1873; paplitę Centrinėje Azijoje.
• Ciconia boyciana Swinhoe, 1873 - Kininis gandras; Anksčiau buvo pripažįstamas baltojo gandro vienu iš porūšių - Ciconia ciconia boyciana. Natūraliai paplitę pietryčių Sibire, šiaurės rytų Kinijoje, Korėjos pusiasalyje, Japonijoje.

Gentis: Ephippiorhynchus Bonaparte, 1855 - Margieji gandrai

• Ephippiorhynchus asiaticus (Latham, 1790) - Azijinis gandras; išskiriami du porūšiai:
  • E. a. asiaticus (Latham, 1790); paplitę Indijoje, Malakos pusiasalyje, bei Vietname.
  • E. a. australis (Shaw, 1800); paplitę Naujosios Gvinėjos saloje, šiaurės centrinėje Vakarų Australijoje ir iki Naujojo Pietų Velso pietryčių (šiaurinė ir rytinė Australija).
• Ephippiorhynchus senegalensis (Shaw, 1800) - Afrikinis gandras; paplitę Užsachario Afrikoje.

Gentis: Jabiru Hellmayr, 1906 - Žabiru

• Jabiru mycteria (Lichtenstein, MHC, 1819) - Žabiru; paplitę Centrinėje ir Pietų Amerikoje (nuo pietryčių Meksikos iki šiaurinės Argentinos).

Gentis: Leptoptilos Lesson, RP, 1831 - Marabu

• Leptoptilos javanicus (Horsfield, 1821) - Javinis marabu; Azija (paplitę Nepale, Indijoje ir per Pietryčių Aziją Didžiosiose Sundos salose.
• Leptoptilos dubius (Gmelin, JF, 1789) - Indinis marabu; Azija (paplitę Pietryčių Azijos žemyninėje dalyje ir šiaurės Indijoje).
• Leptoptilos crumenifer (Lesson, RP, 1831) - Afrikinis marabu; plačiai paplitę Užsachario Afrikoje.

Lietuvoje savaime gyvena dvi rūšys, kurios priskiriamos tikrųjų gandrų (Ciconia) genčiai:

• Baltasis gandras (Ciconia ciconia); labai dažnas.
• Juodasis gandras (Ciconia nigra); rūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą.

• ktu.lt / Juodasis gandras Archyvuota kopija 2006-04-22 iš Wayback Machine projekto.

Vikiteka: Gandriniai – vaizdinė ir garsinė medžiaga