Kinų Mandarinų Kalba

Kinų mandarinų (官話) 官话 Guānhuà
Kalbama	didžioji dalis šiaurinės ir pietvakarių Kinijos
Kilmė	Kinų-tibetiečių kalbos    Kinų mandarinų kalba
Rašto sistemos	kinų hieroglifai (supaprastinti ir tradiciniai), Žemyninės Kinijos brailio raštas, Taivano brailio raštas
Oficialus statusas
Oficiali kalba	Kinija,  Taivanas,  Singapūras
Kalbos kodai
ISO 639-3	cmn
Geografinis paplitimas

Kinų mandarinų kalba (kin. 官话 arba kin. 官話 (Guānhuà), pažodinis vertimas – valdininkų kalba) – kinų kalbų grupė, kaip gimtoji kalba plačiai vartojama šiaurinėje ir pietvakarių Kinijoje. Grupei priklauso Pekino tarmė, kurios fonologija remiasi standartinė kinų kalba. Kinų mandarinų kalba kilusi iš Šiaurės Kinijos, tad kartais vadinama Šiaurės Kinijos kalba (kin. 北方話, kin. 北方话, Běifānghuà, „šiaurinė kalba“). Gana didelė tarmių įvairovė. Pietvakarių Kinijos ir Žemutinės Jangdzės tarmės nėra tarpusavyje suprantamos ir tik iš dalies suprantamos šnekantiesiems standartine kinų kalba. Nepaisant to, kinų mandarinų kalba paprastai laikoma daugiausiai gimtakalbių turinčiąja pasaulio kalba (ši kalba gimtoji beveik milijardui žmonių).

Mandarinų kalba yra didžiausia tarp septynių ar dešimties kinų tarmių grupių. Ją vartoja apie 70% gyventojų visoje Kinijoje. Dauguma kinų mandarinų kalbos tarmių turi keturis tonus, yra išlaikiusios pradinius retrofleksinius priebalsius, kurie yra sunykę pietiniuose dialektuose/kalbose.

Kinijos sostinės pastarąjį tūkstantmetį buvo įsikūrusios žemėse, kuriose vartojama kinų mandarinų kalba, tad kinų mandarinų kalbų tarmės turėjo reikšmingą statusą. Mandarinų kalba nuo XIV a. buvo valdininkų ir imperatoriaus rūmų vartojama kaip lingua franca. Ankstyvajame XX a. nacionalinė kalba buvo standartizuota remiantis Pekino tarme bei kai kurių kitų mandarinų tarmių elementais. Šiuo metu kinų mandarinų kalba yra oficiali Kinijos Liaudies Respublikos ir Taivano kalba, taip pat viena iš keturių oficialių Singapūro ir Jungtinių Tautų Organizacijos kalbų. Dėl pastaruoju metu išaugusios migracijos iš Kinijos ir Taivano regionų, kuriuose vartojama kinų mandarinų kalba, ši kalba išplito tarp kinų diasporos. Kinų mandarinų kalba taipogi yra labiausiai paplitusi kinų grupės kalba. Kaip užsienio kalbos jos taip pat galima mokytis Lietuvos aukštosiose mokyklose.

Kalbos pavadinimas „mandarinas“ į Europos kalbas atėjo per portugalų kalbos žodį mandarim. Pastarojoje jis atsirado iš malajų menteri, o šioje – iš sankskrito mantrī, mantrin, kas reiškia „ministrą“ arba „patarėją“). Pradinė žodžio reikšmė – mandarinais vadinami Mingų ir Čingų dinastijos laikų biurokratai. Kadangi jų pačių vietinės tarmės vargiai galėjo būti suprantamos tarpusavyje, šie pareigūnai tarpusavyje bendravo įvairiomis šiaurinėmis tarmėmis pagrįsta koinė kalba. Kai XVI a. į Kiniją atvykę jėzuitų misionieriai susidūrė su šia kalba, jie ją pavadino mandarinu, remdamiesi terminu, kurį naudojo vietiniai šiai kalbai apibūdinti, t. y., Guānhuà (kin. 官话/官話), kas reiškia „valdininkų kalba“.

• Kinų kalbos žodynas
• Kinų kalbos transkripcija
• Kinijos kalbos
• Bendrinė kinų kalba

Literatūra

• Coblin, W. South (2000), "A brief history of Mandarin", Journal of the American Oriental Society 120(4): 537–552, doi:10.2307/606615 
• Norman, Jerry (1988), Chinese, Kembridžo universiteto leidykla, ISBN 978-0-521-29653-3 

Vikiteka: Kinų mandarinų kalba – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• Mandarinų tarmių tonai : Išsamus tonų palyginimas lentelėse tarp 523 mandarinų potarmių. (Surinko James Campbell) (anglų k.)

Šis straipsnis apie kalbas yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.