Gdanskas

lietuvių kalba vadintas Dancigu) – miestas-apskritis, uostamiestis šiaurės Lenkijoje, prie Baltijos jūros Gdansko įlankos, išsidėstęs pavėjinėje Helio pusiasalio pusėje. Pamario vaivadijos sostinė.

Gdanskas lenk. Gdańsk
Namai „Ilgajame turguje“
Gdanskas 54°22′00″ š. pl. 18°38′00″ r. ilg. / 54.36667°š. pl. 18.63333°r. ilg. / 54.36667; 18.63333 (Gdanskas)
Laiko juosta: (UTC+1) ------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė	Lenkija
Vaivadija	Pamario vaivadija
Valsčius	Gdansko
Įkūrimo data	XX a.
Miesto prezidentas	-
Gyventojų (2018)	466 631
Plotas	261,96 km²
Tankumas (2018)	1 781 žm./km²
Altitudė	−1,6 - 180 m
Pašto kodas	80-008 iki 80-958
Tinklalapis	www.gdansk.pl
Vikiteka	Gdanskas
Kirčiavimas	Gdánskas (vok. Dáncigas)

Miestu teka dvi Vyslos upės atšakos, jame daug tiltų. Išskyrus pramonės rajonus ir modernųjį Langarteną, Gdansko stilius viduramžiškas: daug siaurų vėjuotų gatvelių, namų stačiais stogais ir balkonais.

 

 

 

 

Manoma, kad šioje vietoje jau V amžiuje buvo nedidelė gyvenvietė, kuri pirmą kartą paminėta rašytiniuose šaltiniuose 997 m.

Antroje X a. pusėje pilis buvo prijungta prie Meškos I valstybės. Ji augo ir tapo reikšminga kaip prekybos centras svarbių žemės ir jūrų kelių kryžkelėje. Čia noriai įsikurdavo Liubeko ir Elblongo pirkliai. Iki XIV a. pradžios miestas paklusdavo Piastų dinastijai.

Nuo 1308 m. lapkričio 14 d. miestas buvo nukariautas ir sunaikintas kryžiuočių. Nuo tada valdomas Vokiečių ordino. Tik nuo XIV a. vidurio Gdanskas (vokiečių valdymo metu vadinamas Dancigu) ėmė atgauti buvusią reikšmę ir kaip Hanzos narys išplėtė plačius prekybos ryšius, atsistatė. Tada iškilo Pagrindinis miestas, Senamiestis ir Naujamiestis. 1466 m., pasibaigus Trylikos metų karui tarp ordino ir Lenkijos, miestas atiteko Lenkijos karalystei. XV-XVIII a. Gdanskas buvo gausiausiai gyvenamas (apie 70 000 gyventojų) ir turtingiausias Žečpospolitos miestas, amatų, mokslo ir kultūros bei reformacijos centras.

1793 m. po Lenkijos padalinimo (su trumpa 1809-1814 m. pertrauka, kai turėjo laisvojo miesto priklausančio Prancūzijai, statusą) Gdanskas sugrįžta į Prūsijos valdymo sferą.

Pasibaigus I pasauliniam karui, pagal Versalio taikos sutartį (1919 m.), miestas įgauną laisvojo miesto statusą, jį valdo Tautų Lyga. Lenkijai suteikta teritorijos priėjimui iki miesto, kuris buvo vadinamas Dancigo koridoriumi (dar. Lenkų koridorius), kuris skyrė Rytų Prūsiją nuo Vokietijos. Tuo metu mieste gyveno daugiausia vokiečiai ir nedaug lenkų. Pastarieji turėjo teisę į savas įstaigas: mokyklas, bibliotekas ir pan. Iš tiesų Gdanskas tarpukariu buvo vokiškas miestas, su vokiečių valdžia, vokiečių jame gyveno daugiau nei kitų tautybių žmonių.

1939 m. Vokietija pareikalavo sugrąžinti miestą bei suteikti galimybę susisiekti su Rytų Prūsija. Kai Lenkija atsisakė tai padaryti, atsirado pretekstas pradėti karą. 1939 m. Rugsėjo 1 d. miestas buvo puolamas pirmieji smūgiai teko miesto paštui ir Vesterplatėje įsikūrusiai lenkų įgulai. Nepaisant atkaklaus lenkų priešinimosi jau kitą dieną miestą užėmė vokiečių kariuomenė ir jis buvo prijungtas prie Rytų Prūsijos.

1945 m. sausį Raudonoji armija smarkiai subombardavo miestą – centre sugriovimai siekė apie 70-80 %. Pasibaigus II pasauliniam karui pagal Potsdamo konferencijos nutartį Rytų Prūsija buvo likviduota, o pietinė jos dalis su Gdansko miestu buvo atiduota Lenkijai, vokiečiai buvo deportuoti. Iš karto po karo, nežiūrint į sunkią ekonominę padėtį, miestas buvo pradėtas atstatinėti, ypatingą dėmesį skiriant senamiesčio rekonstravimui. 8-me dešimtmetyje Gdansko laivų statykloje susikūrė Nepriklausoma profsąjunga Solidarumas (lenk. Solidarność), kurios veikla nutraukė socialistinio valdymo viešpatavimą.

Pavadinimo kilmė

Klasikinė etimologija neturi aiškaus paaiškinimo dėl miesto vardo. Pavyzdžiui, jo šaknį bandoma kildinti iš proslavų gъd 'pelkė, šlapia vieta', o galūnė ьsk yra įprasta slavų vietovardžiams, tačiau elementas -an- yra neaiškus. Kiti etimologai vardą sieją su gotais, pvz., Gutiskanja 'gotų pakraštys'.

Senamiestis – XII–XVIII a. architektūrinis kompleksas.

• Šv. Mergelės katedra (bazilika) – ankstyvosios gotikos, antra pagal dydį (po Kelno katedros) ir pati didžiausia plytinė, katedra Europoje. Pastatyta 1343–1505 m. Joje yra daug flamandų tapytojo Hanso Memlingo paveikslų, vaizduojančių paskutinįjį teismą (centrinė panelė Nacionaliniame muziejuje).
• Karališkasis kelias – kelias vedantis pro miesto vartų kompleksą, gatve Dluga pasiekiantis centrinę miesto turgaus aikštę (Dlugij targ), kurioje išsidėstę daug renesanso stiliaus žymių pastatų bei monumentų:
  • Miesto rotušė
  • Artuso kiemas
  • Neptūno fontanas
  • Aukso namai
  • Žalieji vartai
• Birža (pastatyta 1379 m., buvo pirklių gildija)
• Šv. Kotrynos bažnyčia

 

• Langartenas (Langgarten) – įkurtas 1895–1896 m. vietoje šiaurinės ir vakarinės tvirtovių: jame daug parkų, plačių gatvių, šiuolaikinė architektūra.
• Jūrų muziejus

Miestas yra vienas iš Europos plytų gotikos kelio stočių.

• Gabrielis Danielis Farenheitas (1686–1736), vokiečių fizikas ir inžinierius.
• Adomas Kazimieras Čartoriskis (1734–1823), LDK bajoras didikas, kunigaikštis, Abiejų Tautų Respublikos valstybės ir karinis veikėjas
• Artūras Šopenhaueris (1788–1860), gyvenimo filosofijos atstovas
• Giunteris Grasas (1927–2015), prozininkas, dramaturgas ir poetas
• Lechas Valesa (Lech Wałęsa, g. 1943 m.), Lenkijos prezidentas, politinis veikėjas
• Donald Tusk (g. 1957 m.), Lenkijos ministras pirmininkas, politikas

 

Gdanske ir priemesčiuose yra daug mokslo įstaigų, jose mokosi apie 60 000 studentų.

• Gdansko universitetas
• Gdansko medicinos universitetas
• Muzikos akademija
• Dailės akademija
• Fizinio lavinimo ir sporto akademija
• Gdansko kunigų seminarija
• Politechnikos institutas
• Ateneum – aukštoji mokykla

Daug aukštesniųjų mokyklų ruošiančių administravimo, finansų, ekonomikos, turizmo specialistų.

 

 

Universiteto geologijos katedrai kurį laiką vadovavo išeivis iš Lietuvos profesorius Stasys Beniušis, Dailės akademijoje dirbo žinoma Lietuvos sieninės tapybos restauratorė Aldona Ona Kalitytė.

Gilią istorinę praeitį turinčiame mieste gausu kultūros objektų: muziejai, opera, teatras, kino teatras, meno galerijos. Rengiamos miesto šventės, festivaliai, parodos, kiti kultūros renginiai.

Ekonomiškai Gdanskas yra vienas svarbiausių Lenkijos miestų. Jame yra ne tik puikus jūrų uostas, bet ir gera infrastruktūra upių laivybai, geležinkelis į Varšuvą ir kitus svarbius Europos miestus. Kartu su Gdynia, per Gdanską eina didžioji dalis Lenkijos eksporto ir importo.

Išvystyta daug pramonės šakų: laivų statyba, geležinkelio vagonų ir traukinių gamyba, gaminami baldai, trąšos, ginklai, plytos, cigaretės, cukrus, apdorojami riešutai, gintaras ir kt.

 

Kartu su lenkų repatrijantais po Antrojo pasaulinio karo mieste apsigyveno ir lietuviai. Prie jų prisijungė ir per karą Gdanske atsidūrę pabėgėliai iš Lietuvos. 1962 m. gruodžio 28 d. susikūrė LVKD Gdansko skyrius, pirmininku buvo išrinktas Kazys Vasiliauskas. 1964 m. skyrius jungė 26 narius, 1977 m. jis oficialiai užregistruotas savivaldybėje. Buvo šaukiami susirinkimai, kuriuose skaitomos paskaitos apie Kristijoną Donelaitį, Vilniaus universiteto 400 metų jubiliejų ir kt.

Lietuviai gdanskiečiai tvarkė Štuthofe kalintų lietuvių kunigo Alfonso Lipniūno ir inžinieriaus Antano Šapalo kapus gretimame Pucko miestelyje (1989 m. palaikai buvo perlaidoti Lietuvoje). 2008 m. birželio 29 d. Pucke kunigui Alfonsui Lipniūnui atidengta paminklinė lenta. 2008 m. šalia Gdansko filharmonijos esančioje Lenkijos žvaigždžių alėjoje buvo įamžintas Lenkijos lietuvių dailininkas Stasys Eidrigevičius – paliko joje metalinį rankos įspaudą.

• OSP Lechia Gdańsk (futbolo klubas);
• Gdansko PGE Arena

• Laisvasis Dancigo miestas

• Miesto svetainė Archyvuota kopija 2006-01-16 iš Wayback Machine projekto. (angl.)