Aralo Jūra

Iki 1960 m. buvo ketvirtas pagal plotą ežeras pasaulyje, bet, nukreipus svarbiausių Aralo intakų Amu Darjos ir Syr Darjos vandenį vilnamedžių plantacijoms drėkinti, XX a. 7-ąjį dešimtmetį ėmė sparčiai sekti.

Aralo jūra
Aralo jūra (2017 m. rugpūčio mėn.)
Vieta	Kazachstanas,  Uzbekija
Plotas	Iki nusekimo, 1960 m., 68 000 km² 2015.08 – 8 303 km² km²
Kranto linijos ilgis	Dėl ežero spartaus sekimo sunku nustatyti km
Kilmė	tektoninė-jūrinė
Vidutinis gylis	Iki nusekimo buvo 15 m. Dabar dėl kintančio ežero gylio skirtinguose šaltiniuose skiriasi: 10–15, kitur 30,4 m
Didžiausias gylis	Iki nusekimo buvo 67 m. Dabar dėl kintančio gylio skirtinguose šaltiniuose skiriasi: 40,4, kitur 54,5 m
Tūris	112 km³
Įteka	Amu Darja, Syr Darja
Aralo jūra
Koordinatės	45°0′0″ š. pl. 60°0′0″ r. ilg. / 45.00000°š. pl. 60.00000°r. ilg. / 45.00000; 60.00000
Vikiteka	Aralo jūra

XX a. paskutinįjį dešimtmetį susidarė du atskiri vandens telkiniai: šiaurės (Mažasis) ir pietų (Didysis) Aralas. 2003 m. Aralo plotas sudarė apie ketvirtį ankstesnio, o vandens tūris – vos 10 %.

 

Pavadinimas Aralas kildinamas iš kazachų kalbos žodžio aral (uzbekų orol), kuris reiškia sala, tai simbolizuoja Aralą kaip salą tarp dykumų. Pagal kitą aiškinimą Aral tengizi ir Orol dengizi reiškė Salų jūrą (iki nusekimo joje buvo per 300 salų).

Esant dabartinei padėčiai, plotų buvusioje Aralo vietoje ir aplink jo likučius apibūdinimui vis dažniau naudojamas pavadinimas Aralkumai – Aralo dykuma.

Aralas yra ežeras Kazachijoje ir Uzbekijoje (Karalpakijoje), Turano žemumoje. Aplink Aralą – dykumos bei pusdykumės: rytuose – Kyzylkumo dykumos, Karakumų dykumos – pietuose, uolinga Ustiurto plynaukštė – vakaruose ir Kazachijos stepės – šiaurėje.

Susiformavimas

Aralas yra vienas seniausių ežerų, susiformavęs nusekus ir užsidarius Tetijos vandenynui maždaug paleogeno periodo pradžioje, nors kiti autoriai teigia, kad tai įvyko dar kreidos periodo pabaigoje. Tai ginčytinas faktas, nes nepakanka duomenų nustatyti, kada Aralas susisiekė su vandenynu ir buvo jūra (jungėsi su vandenynu), o kada buvo atskirtas nuo vandenyno ir virto ežeru.

Manoma, kad iki paskutinio ledynmečio Aralas buvo kur kas gilesnis ir jungėsi su Kaspija. Kaspijos jūrai tolstant į vakarus ežerai atsiskyrė. Tai įvyko maždaug prieš 5 mln. metų. Šią nuomonę patvirtina fosilijų radiniai Karakumų dykumoje.

Salos

Iki nusekimo Arale buvo suskaičiuojama daugiau nei 300 salų, didžiausios – Kokaralas, Atgimimo sala ir Barsakelmesas. Bendras salų plotas buvo 2345 km². Atgimimo sala 2001 m. tapo barjeru tarp vakarinės ir rytinės Didžiojo Aralo dalių, t. y. tapo pusiasaliu.

 

Archeologai vietovėje aptinka 3000 metų senumo irigacinių kanalų.

Jau X a. minima arabų raštuose. Vėliau arabų keliautojų vadinama Kvarazmo (arba Chorezmo) jūra, nuo šalia egzistavusios Chorezmo valstybės. XVII a. ją pasiekia rusai ir pavadina Žydrąja jūra.

Aralo intakų nukreipimas

XX a. 4 dešimtmetyje Sovietų Sąjunga pradėjo įgyvendinti „medvilnės nepriklausomybės politiką“, siekdama tapti lydere pasaulinėje medvilnės rinkoje, todėl regione buvo pradėta plėtoti žemdirbystė – auginama medvilnė, laukams drėkinti pradėti intensyviai kasti irigacijos kanalai. Daugelis šių kanalų iškasti nekokybiškai, todėl daug vandens nepasiekia laukų ir pakeliui išgaruoja arba įsisunkia į dirvą (pvz., didžiausiame pasaulyje Karakumų kanale, įvairiais apskaičiavimais, prarandama 30–70 % vandens). Kanalų statyba intensyvėjo, ir 1960 m. iš Syr Darjos ir Amu Darjos buvo nukreipiama 20–50 km³ vandens kasmet. Dėl to apie 1960 metus Aralas ėmė sparčiai sekti.

Aralo sekimas

1960 m. Aralo plotas buvo ~ 68 000 km². Iki 1998 m. jis pasidarė trigubai mažesnis: 28 687 km², o 2004 m. beliko 17 160 km². Aralas yra netekęs trijų ketvirtadalių iki 1960 m. turėto vandens. Druskingumas padidėjo nuo 10 g/l iki 40–50 g/l.

1961–1970 m. vandens lygis krito vidutiniškai 20 cm per metus, 8 dešimtmetyje vandens mažėjimas patrigubėjo iki 50–60 cm per metus, o 9-ąjį dešimtmetį vanduo seko po 80–90 cm per metus. Tuo tarpu 1960–1980 m. drėkinimo kanalai vis dar buvo kasami – iš Syr Darjos ir Amu Darjos upių paimamo vandens kiekis, kaip ir medvilnės išauginimas, padvigubėjo.

 

1987 m. ežeras pasidalino į šiaurės (Mažąjį) Aralą ir pietų (Didįjį) Aralą. Tarp jų buvo iškastas dirbtinis kanalas, tačiau toliau krintant vandens lygiui, sąsiauris tarp jų vėl išnyko. 2001 m. Atgimimo sala tapo pusiasaliu, o nuo 2003 m. pietinė dalis pasidalino į vakarinę (gilesnę) ir rytinę (seklesnę).

2001 m. išdžiuvusio Aralo dugno teritorijoje, esančioje Kazachijoje, buvo atrasta kapavietė. Šiai kapavietei, kaip manoma, gali būti apie 600 metų. Teigiama, kad šis atradimas yra įrodymas, jog Aralas jau buvo kartą nusekęs ir tai yra cikliškas reiškinys.

 

 

Pietų Aralas tebesenka, ir greičiau nei prognozuota – gilesnėse vietose apatinis vandens sluoksnis druskingesnis nei viršutinis, šie du sluoksniai nesimaišo. Dėl to saulė kaitina tik viršutinį sluoksnį, ir jis garuoja labai greitai. Tuo tarpu pastačius Kokaralo užtvanką, šiaurės Aralo vandens lygis pradėjo kilti.

Anksčiau prie Aralo buvę uostų. Dabar Muinakas Uzbekijoje ir Aralas (buv. Aralskas) Kazachijoje yra keliasdešimt kilometrų atstumu nuo ežero. Žvejybos pramonės juose nebeliko (vanduo kai kur atsitraukė bemaž 100 km).

Beveik išdžiuvusios Aralo jūros vietoje 2017 m. buvo išlikę keletas atskirų vandens telkinių, iš kurių didžiausi Šiaurės Aralo ir Vakarų Aralo jūros.

Šiaurės Aralo jūra

• Šiaurės Aralo jūra (kaz. Солтүстік Арал теңізі) arba oficialiai Mažoji Aralo jūra; druskingas ežeras pietvakarių Kazahstane (druskingumas 9 ‰). Jo plotas 2003 m. buvo 2,550 km², 2008 m. 3,300 km². Didžiausias gylis 2003 m. buvo 30 m, 2008 m. 42 m. Pagrindinis intakas Syrdarjos upė.

Vakarų Aralo jūra

• Vakarų Aralo jūra, dažnai vadinama Pietų Aralo arba Didžioji Aralo jūra; druskingas ežeras šiaurės vakarų Uzbekistane ir pietvakarių Kazahstane (druskingumas 70 ‰). Dėl vandens kiekio patekimo jo plotas svyruoja 2,700–3,500 km², vidutinis gylis 14–15 m, didžiausias gylis 37–40 m. Ežerą anksčiau vandenimis papildydavo Amudarjos upė, dabar tik požeminis vanduo.

 

Biologiniai ginklai

 

1948 m. Aralo viduryje buvusioje Atgimimo saloje įkurta slapta sovietų biologinių ginklų tyrimo laboratorija. Šioje laboratorijoje buvo gaminami, bandomi ir laidojami patogeniniai ginklai. Laboratorija veikė iki 1991 m., žlugus Sovietų Sąjungai ji palikta likimo valiai.

Senkant Aralui, 2001 m. sala tapo pusiasaliu, kilo pavojus, kad užkratas iš laidojimo vietų pradės plisti. 2002 m. įvykdytas bendras JAV ir Uzbekijos projektas, kurio metu buvo nukenksminta 10 juodligės užkrato palaidojimo vietų (iš viso apie 100–200 tonų).

Ekosistemos pokyčiai

Aralo ir upių deltų ekosistemos yra beveik visiškai sunaikintos. Iki katastrofos čia gyveno 24–26 (dabar likusios vos 4) žuvų rūšys^{[reikalingas šaltinis]} Senkant ežerui, didėjo vandens druskingumas, todėl išnyko ar baigia išnykti kuojos, karšiai, Aralo ūsoriai (Barbus brachycephalus), karpiai, sazanai ir kt. Apylinkėse veisėsi iki 173 rūšių paukščių bei dešimtys rūšių gyvūnų, iš kurių liko tik labiausiai prisitaikiusios prie dabartinių Aralo sąlygų.

Atsitraukiantis vanduo palieka druskingas dykumas, užterštas toksiniais chemikalais; vėjas sukelia druskų audras, kurios teršalus išnešioja plačiau po apylinkes. Vėjo nešiojama druska užteršia aplinkinių vietovių dirvožemius, jie tampa nebetinkami žemdirbystei. Syr Darjos ir Amu Darjos upių deltos, nusekus vandeniui, yra stipriai paveiktos erozijos, dėl to upėse dar likęs vanduo nepasiekia ežero, o susigeria dykumoje.

Senkant Aralui, pastebėti regiono klimato pokyčiai – žiemos tapo 2–3 °C šaltesnės, vasaros 2–3 °C karštesnės ir sausesnės, sumažėjo kritulių, sutrumpėjo augalų vegetacijos laikotarpis. Lyginant su 1950 m., giedrų dienų skaičius išaugo nuo 30 iki 150 per metus.

Poveikis žmonėms

Nors buvo pasiekti tikslai padidinti medvilnės išauginimą ir eksportą, vietos žmonėms tai atnešė ne tik naudą. Iki 1990 m. vėjai bei audros paskleidė ant Aralo dugno gulėjusius 75 mln. tonų druskos ir toksinių dulkių, taip užteršdami atmosferą, vandenį ir žemę.

Prastėjanti ekologinė padėtis Aralo regione bei Sovietų Sąjungos subyrėjimas sukėlė socialinę bei ekonominę krizę. Dėl aplinkos taršos ir skurdo šioje srityje yra didžiausias kūdikių mirtingumas (75 iš 1000) pokomunistinėse šalyse. Dėl skurdo plinta infekcinės ir parazitinės ligos: šiltinė, hepatitas ir tuberkuliozė. Ekologinės katastrofos epicentre plačiai paplitusios anemija, skydliaukės, inkstų, kepenų ligos. Dažnos ir kraujo, vėžio, astmos, širdies ligos .

Iki XX a. 7-ojo d-mečio buvo sugaunama apie 45 000 tonų žuvies per metus, o 1996 m. – vos 547 tonos. Pradėjus nykti žuvims iki 60 000 darbingo amžiaus žmonių neteko darbo.

Aralo problemoms spręsti pasiūlyta įvairių būdų:

• Irigacinių kanalų kokybės pagerinimas (tai sumažintų vandens nuostolius ir daugiau jo liktų ežerui; manoma, kad tik ~12 % Uzbekijos irigacinių kanalų yra nepralaidūs vandeniui);
• Druskos šalinimo įrenginių statymas;
• Vandens iš upių naudojimo apmokestinimas;
• Vilnamedžių ir kitų kultūrų, reikalaujančių mažesnio kiekio vandens, auginimas;
• Mažesnis chemikalų ir trąšų naudojimas;
• Volgos, Obės ir Irtyšiaus nukreipimas į Aralą dirbtiniu kanalu, tokiu būdu ji prisipildytų iki 1960 m. lygio per 30 metų, tačiau tai kainuotų milžiniškus pinigus, o tokio sprendimo kritikai teigia, kad tai sukeltų ekologinę ir ekonominę upių baseinų krizę;
• Druskos plitimo mažinimas, sodinant druskingoms dirvoms pakančią augmeniją.

1993 m. kovo mėnesį Kazachija, Uzbekija, Turkmėnija, Tadžikija ir Kirgizija pasirašė susitarimą, kuriuo įsipareigojo 1 % šalių biudžeto skirti Aralui atkurti, tačiau fondas nebuvo įsteigtas.

Kokaralo užtvanka

 

2003 m., paėmusi paskolą iš Pasaulio Banko, Kazachijos vyriausybė ėmėsi veiksmų gerinti padėtį šiaurės (Mažajame) Arale. Buvo imtasi irigacinių kanalų Syr Darjos upėje atnaujinimo darbų. Šitaip buvo sumažinti vandens nuostoliai, daugiau jo pasiekia ežerą. 2005 m. baigta statyti betoninė Kokaralo užtvanka tarp pietų ir šiaurės Aralo. Jai veikiant, jau 2006 m. pastebėta, kad šiaurinėje Aralo dalyje padaugėjo vandens, ežeras išsiplėtė, vanduo pasidarė mažiau druskingas, padaugėjo žuvų . Užtvankoje įrengta šliuzų, kuriuos atidarius, vandens perteklių iš šiaurės Aralo galima leisti į pietinę dalį.

Ergašas Šaismatovas, Uzbekijos ministras pirmininkas, 2006 m. rugpjūčio 30 d. paskelbė, kad Uzbekijos vyriausybė ir tarptautinis konsorciumas (susidedantis iš „Uzbekneftegaz“, „LUKoil“, „Petronas“, „Nacionalinės Korėjos dujų korporacijos“ ir „Nacionalinės Kinijos naftos korporacijos“) pasirašė bendradarbiavimo sutartį žvalgyti ir išgauti naftą bei gamtines dujas iš Aralo dugno.

Aralo likimas buvo pavaizduotas Dmitrijaus Svetozarovo filme „Šunys“ (1989 m.). Apie Aralą sukurta dokumentinių filmų, kaip Joachimo Tčirnerio „Aralo jūra“ (1999 m.).

2000 m. gegužės 30 d. įvyko Takiro (Такыр, turkiškas reljefo terminas) pirmos kazachų roko-operos baleto premjera. Vaidinimo tikslas atkreipti dėmesį į Aralą ištikusią nelaimę.

• earthobservatory.nasa.gov / World of Change: Shrinking Aral Sea
• britannica.com / Aral Sea
• worldlakes.org / Aral Sea
• grida.no / The disappearance of the Aral Sea
• www.infoplease.com / Aral Sea
• orexca.com / Rafaelio Matevosiano (Рафаэль Матевосян) piešti Aralo jūros paveikslai Archyvuota kopija 2007-09-27 iš Wayback Machine projekto.
• youtube.com / Aral Sea Basin (Published on 2012)
• youtube.com / Assignment Asia: Kazakhstan Aral Sea restoration (CGTN: Published on 26 Jun 2018)
• youtube.com / Video: Dried-up Aral Sea springs back to life (FRANCE 24 English: Published on 18 Sep 2017)

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.

Šis straipsnis įtrauktas į Vertingų straipsnių kategoriją.