Požeminis vanduo – vanduo, esantis nuogulų, nuosėdų, uolienų porose ir plyšiuose, taip pat mineralų kristalinėse gardelėse.
Požeminis vanduo būna skysto, kieto ir dujinio būvio.
Dideli skysto vandens ištekliai slūgso žemės plutoje. Požeminė hidrosfera skirstoma į tris aukštus:
Apytiksliai apskaičiuota, kad viršutiniame viduriniame aukštuose kartu yra iki 60 mln. km³ vandens.
Požeminis vanduo susidaro įvairiausiais būdais. Drėgmės pertekliaus zonose požeminis vanduo susidaro atmosferos krituliams infiltravus į nuogulas ar uolienas. Aridinėse zonose požeminis vanduo dažniausiai pasipildo iš paviršinių vandens telkinių – jūrų, upių, ežerų pelkių. Dalis požeminio vandens per plyšius atkeliauja iš gilesnių vandeningųjų sluoksnių. Labai maža požeminio vandens dalis susidaro vykstant dūlėjimo ir metamorfizmo procesams, kai kinta uolienų mineralinė sudėtis ir vanduo išsiskiria iš buvusių mineralų.
Dirvožemio vandenys yra arčiausiai žemės paviršiaus ir ištisinio sluoksnio nesudaro, susikaupia dirvožemyje, užpildo jo ertmes ir poras. Šių vandenų lygis ir kiekis būna nevienodas – tai priklauso nuo kritulių ir garavimo intensyvumo. Pavasarį ir po lietaus dirvožemio vandens pagausėja, sausuoju metų laiku jie išdžiūsta, o žiemą sušąla. Dirvožemio vandenys labai svarbūs augalams – tai pagrindinis jų drėgmės ir maisto šaltinis.
Vanduo, prasisunkęs pro dirvožemį ir susilaikęs virš pirmojo vandeniui nelaidaus sluoksnio, susidaro vadinamąjį gruntinį vandenį. Pakeliui jis praturtėja dirvožemio tirpalų komponentais – anijonais ir katijonais. Kadangi dirvožemiai labai priklauso nuo klimato, tai jo zonų fizinių geografinių savybių įgyja ir gruntinis vanduo: drėgmės pertekliaus miškingose zonose vanduo būna mažiau mineralizuotas (iki 1000 mg/l), rūgštesnis ir negilus, o drėgmės nepertekliaus zonose (stepėse, pusdykumėse) gruntinis vanduo labai mineralizuotas (iki 30 000–100 000 mg/l), šarminis ir giliai (20–50 m).
Visi gilesni vandeningieji sluoksniai, įsprausti tarp vandeniui nelaidžių sluoksnių, sudaro tarpsluoksninį požeminį vandenį. Jis laikosi tarp puraus grunto dalelių, plyšiuose, kertančiuose masyvias uolienas, tuštumose, susidarančiose dėl ištirpimo, dėl vulkaninių dujų išsiskyrimo ir kt. sluoksnis, kuriame daug porų, plyšių arba tuštumų – ertmių, prisipildžiusių vandens, laikomas vandeninguoju. Vandeninguosius sluoksnius skiria vandensparos – vandeniui nelaidūs (pavyzdžiui, molio) sluoksniai.
Daugiausiai vandeningųjų sluoksnių būna dumbančiose sausumos žemės plutos srityse, pavyzdžiui, platformų sineklizėse. Čia susidaro didžiuliai požeminio vandens baseinai, apimantys šimtus tūkstančių arba net milijonus kvadratinių kilometrų. Sineklizėse gilesni sluoksniai yra įlinkę, todėl jų vandeningieji horizontai yra artezino pobūdžio – juos pragręžus, vanduo trykšta į viršų.
Požeminis vanduo naudojamas buityje, pramonėje, žemės ūkyje, išskyrus dirvožemio vandenį. Lietuvoje vandens tiekimui naudojamas beveik vien požeminis vanduo, kuris išgaunamas vandenvietėse, naudojant gręžinius.
This article uses material from the Wikipedia Lietuvių article Požeminis vanduo, which is released under the Creative Commons Attribution-ShareAlike 3.0 license ("CC BY-SA 3.0"); additional terms may apply (view authors). Turinys pateikiamas pagal CC BY-SA 4.0 jei nėra nurodyta kitaip. Images, videos and audio are available under their respective licenses.
®Wikipedia is a registered trademark of the Wiki Foundation, Inc. Wiki Lietuvių (DUHOCTRUNGQUOC.VN) is an independent company and has no affiliation with Wiki Foundation.