Šaknis

Kitos reikšmės – Šaknis (reikšmės).

Seniausios šaknų fosilijos buvo rastos Silūro periode, maždaug prieš 430 mln. metų.

Šaknį sudaro du audinių regionai: žievė (cortex) ir centrinis velenas (vascular cylinder). Žievė sudaryta iš epidermio arba rizodermos, parenchimos ir endodermio. Centrinis velenas sudarytas periciklo, indų kūlelių (mediena (xylem) ir karniena (phloem), šerdies. Kai kada būna prokambis.

 

• Liemeninė šaknų sistema turi storą pagrindinę šaknį ir daug atsišakojančių šoninių šaknų. Daugiamečių augalų pagrindinė šaknis paprastai kaupia maisto medžiagų atsargą. Kai kurių vienmečių augalų pagrindinė šaknis gali būti plona, mechaniškai silpna, veikianti tik kaip „laidžioji sistema“ vandeniui, mineralinėms ir maisto medžiagoms gabenti (pvz., žliūgė), tokias šaknis dar vadina siūlinėmis šaknimis.
• Kuokštinė šaknų sistema būdinga vienaskilčiams augalams. Neturi pagrindinės šaknies, tačiau turi daug maždaug vienodo dydžio šaknelių (dažnai – ir pridėtinės šaknys, išaugusios iš apatinės stiebo dalies). Kuokštinės sistemos atvejis yra svogūno (pakitusio ūglio) šaknų sistema.

 

• Pagrindinė šaknis
• Šoninės šaknys – atsišakoja nuo pagrindinės šaknies. Skiriamos pirmos eilės, antros eilės ir pan. šoninės šaknys (pagal tai, nuo kurios šaknies atsišakoja)
• Atraminės šaknys – orinės šaknys, kurios įsiskverbusios į gruntą įsišaknija (monstera).
• Kuokštinės šaknys (siurbiamosios) – smulkiausios šoninės šaknys. Kaip tik jos ir siurbia iš dirvožemio vandenį. Todėl kuokštinės šaknys dar vadinamos siurbiamosiomis.
• Paviršinės šaknys – keroja negiliai ar į šonus. Jas turi augalai, neišauginantys gilyn siekiančios pagrindinės liemeninės šaknies (azalija).
• Pridėtinės šaknys – išauga įpjovimų ar įtrūkimų vietose, auginiuose arba apdorojus vienaskilčius augalus augimą bei šaknijimąsi skatinančiomis priemonėmis.

• Šakniagumbis – sustorėjusios, mėsingus gumbus sudariusios pagrindinė ir/ar šoninės šaknys. Gumbų parenchimoje kaupiamos maisto medžiagos (jurginas, pavasarinis švitriešis, pievinė vingiorykštė).
• Šakniavaisis (tiksliau – šakniaropė) – sustorėjusi pagrindinė šaknis, kurioje kaupiamos atsarginės maisto medžiagos. Į ją paprastai įeina ir pakitusi pati apatinė stiebo dalis (hipokotilis). Tai ropė, ridikas, morka, runkelis ir kt.
• Orinės šaknys – jose yra angelės, orui įkvėpti. Sugeba tiesiai iš oro siurbti drėgmę, šiek tiek mineralinių medžiagų, paima kiek deguonies. Pasiekusios dirvą jos įsišaknija ir virsta atraminėmis šaknimis (monsteros). Jas turi daugelis atogrąžų miškų augalų (orchidėjos, jų orines šaknis dengia sidabrinė odelė).
• Redukuotos šaknys – turi čiuptukus, siurbtukus, kuriais prisitvirtina prie kitų augalų ir siurbia maisto medžiagas (pvz., parazitiniai augalai, amalas, brantas ir kt.).
• Kimbamosios šaknys – šliaužiojantys ir laipiojantys augalai jomis tvirtinasi prie medžių kamienų, sienų bei atramų.

Šakniavaisiai naudojami kaip maistas ar pašaras. Kai kurių augalų šaknys naudojamos kaip medžiaga pynimui. Pvz., Lietuvoje iš medžių smulkių šaknų pinami krepšiai.

Augančių augalų šaknys naudojamos gruntui sutvirtinti. Pvz., kopų smėliui Lietuvos pajūryje, statiems šlaitams (piliakalnių, upių krantų).

Naudojama kaip medicinos priemonė. Pvz., ciberžolės šaknis naudojama nuo kepenų ir tulžies sutrikimų.

Tam tikros šaknys su stiebais buvo naudojamos dažams gaminti, pvz., paprastasis raugeriškis.