Ropė

Brassica rapa
Ropė (Brassica rapa subsp. rapa)
Mokslinė klasifikacija
Karalystė: Augalai ( Plantae) Skyrius: Magnolijūnai ( Magnoliophyta) Klasė: Magnolijainiai ( Magnoliopsida) Poklasis: Dilenijažiedžiai ( Dilleniidae) Šeima: Bastutiniai ( Brassicaceae) Gentis: Bastutis ( Brassica) Rūšis: Ropė (rūšis) ( Brassica rapa) Porūšis: Ropė ( Brassica rapa rapa)

rapa) – dvimetė bastutinių (Brassicaceae) šeimos daržovė. Ropė auga sparčiai ir greitai duoda derlių. Ropių šakniavaisiai sveria 150–300 gramų, yra gelsvos arba baltos spalvos. Ropių šakniavaisis, priklausomai nuo veislės, gali būti apvalus, ovalus arba verpstės formos.

Ropių tėvyne laikomos Europa ir Azija. Senovės persai ir egiptiečiai ropes augino maistui, tačiau manė, kad jos tinkamos valgyti tik varguomenės sluoksniui. Pavyzdžiui, Egipte ropėmis buvo maitinami piramides statę vergai. Senovės Romoje keptas ropes valgydavo visų luomų atstovai. Romėnams netgi neužtekdavo savo išaugintų ropių, todėl iš pavergtų tautų jie reikalaudavo duoklės ropėmis. Taip ši daržovė dar labiau paplito Europoje, ypač Reino pakrantėse. XVI amžiuje Prancūzijoje ropės buvo toks svarbus maisto produktas, kad joms neužderėjus kildavo badas.

Anglijoje ropės pradėtos auginti XVI amžiuje. Anglai valgė ne tik ropių šakniavaisius, bet ir jaunus lapelius.

Rusijoje ropes augino dar prieš Didžiosios Maskvos kunigaikštystės įsikūrimą. Tada atsirado ir populiari pasaka „Senis ir ropė“. Tuo metu Rusijoje ropės buvo būtinas kasdienis patiekalas. Žmonės ropes valgydavo su žuvimi, mėsa, gamindavo ropių girą.

Lietuvoje ropės šaltiniuose minimos nuo 1586 m. (Upytės teismo dokumentuose). Gausiai augintos iki XVIII a., kol jas išstūmė bulvės. Ropės daugiausia valgytos virtos, vėliau – žalios.

Ropė geriausiai auga priesmėlio ir lengvo priemolio dirvose. Ši daržovė yra sėjama pavasario pradžioje, žydint pirmiems pavasario žiedams (šalpusniui, žibuoklėms). Nepatariama ropių tręšti šviežiu mėšlu, nes tuomet jas labiau puola kenkėjai. Be to, taip tręštoje dirvoje išauga kreivi ir šakoti šakniavaisiai. Taip pat nepatartina ropių auginti ir po kitų kryžmažiedžių šeimos daržovių.

Ropės sėjamos juostomis maždaug 50 centimetrų atstumu viena nuo kitos, centimetro gylyje. 20 metrų ilgio lysvei reikia apie 20 gramų ropės sėklų. Paaugę ropių daigai retinami paliekant maždaug 4-6 centimetrų tarpus. Jeigu dirvoje trūksta drėgmės, šakniavaisiai sukietėja ir būna kartūs. Dėl to per karščius ropes būtina laistyti.

Ropių derlius imamas praėjus 65-75 dienoms nuo sudygimo.

Ropės auga greitai, todėl jas galima sėti keletą kartų. Jei norima ropių šakniavaisius laikyti per žiemą, sėti reikia birželio pabaigoje – liepos pradžioje. Ropės jautrios šalčiui, todėl vėlyvosios sėjos derlių būtina nuimti prieš pirmąją šalną.

Daugiausiai auginama vidutinio ankstyvumo veislė „Petrovskaja“. „Teltower“ veislės ropės gerai dera smėlėtoje dirvoje. Taip pat Lietuvoje auginamos Baltosios Milano raudongalvės ir Geltonosios gegužės raudongalvės ropės.

Ropių šakniavaisiuose gausu vertingų žmogaus organizmui medžiagų: cukraus, baltymų, ląstelienos, mineralinių druskų, eterinių medžiagų, kurios pagerina apetitą. Gausu vitaminų C, PP, B1, B2, provitamino A, taip pat kalcio bei kalio. Specifinį kvapą ropėms suteikia jose esantis garstyčių aliejus.

Ropių šakniavaisiai valgomi virti, troškinti, kepti ir žali.

1. Tadas Ivanauskas. Vadovas jaunajam sodininkui ir daržininkui. Vilnius: Mintis, 1969. 205 p.
2. Pranas Svetika. Daržininkystė. Vilnius: Academia, 1995. 350 p.
3. Genovaitė Visockienė. Jaunajam daržininkui. Kaunas: Šviesa, 1989. 223 p.

• Ropių kilmė, geografinis paplitimas, auginimas, ligos ir kita. (anglų k.)^{[neveikianti nuoroda]}