Ludwig Mies Van Der Rohe

Liudvigas Mysas van der Rohė vok. Ludwig Mies van der Rohe
Liudvigas Mysas van der Rohė 1934 m.
Gimė	1886 m. kovo 27 d. Achenas, Vokietija
Mirė	1969 m. rugpjūčio 17 d. (83 metai) Čikaga, JAV
Veikla	Vokietijos ir JAV architektas, dizaineris, pedagogas
Žinomas (-a) už	vienas iš modernizmo architektūros pradininkų
Žymūs apdovanojimai
Vikiteka	Ludwig Mies van der Rohe

Liudvigas Mysas van der Rohė (vok. Ludwig Mies van der Rohe, tikrasis vardas – Maria Ludwig Michael Mies; 1886 m. kovo 27 d. Achene – 1969 m. rugpjūčio 17 d. Čikagoje) – Vokietijos ir JAV architektas, baldų dizaineris, pedagogas; vienas žymiausių modernizmo architektūros atstovų.

 

Gimė akmenskaldžio šeimoje. Padėdamas tėvui dirbtuvėse, anksti susipažino su statybomis ir statybinėmis medžiagomis. Lankė vietinę prekybos mokyklą, laisvu laiku mokėsi mūryti. Mokėjo gražiai piešti; penkiolikos metų įsidarbino interjero dekoravimo bendrovėje, tapo dizaineriu. 1904 m. pradėjo dirbti architektų biure, po metų persikėlė į Berlyną. 1907 m. lankėsi Italijoje, studijavo antikos palikimą. 1908–1911 m. dirbo architektu Pėterio Bėrenso bendrovėje kartu su Valteriu Gropijumi ir Lė Korbiuzjė. 1912 m. įkūrė savo architektūrinę bendrovę. Berlyne, siekdamas pabrėžti savo transformaciją iš provincialo „amatininko“ į berlynietį „architektą“, pasikeitė pavardę, pridėdamas motinos mergautinę pavardę „Rohė“ ir įterpdamas olandišką „van der“. Pirmojo pasaulinio karo metu tarnavo Vokietijos kariuomenėje inžinieriumi, prižiūrėjo kelių ir tiltų statybą.

Po karo tęsė darbą savo bendrovėje, projektavo daugiausia gyvenamuosius namus pasiturintiems klientams. 1921–1925 m. vadovavo vokiečių ekspresionistų grupuotės „Novembergruppe“ Architektūros skyriui, 1926–1933 m. – dailininkų, architektų, amatininkų ir pramonininkų susivienijimui „Vokiečių verkbundas“ (Deutscher Werkbund), 1930–1933 m. – architektūros ir taikomosios dailės mokyklai „Bauhaus“, buvo vienas architektų grupės „Der Ring“ įkūrėjų.

 

Architekto veiklą Vokietijoje pradėjo riboti 1933 m. į valdžia atėjusių nacių režimas. 1938 m. emigravo į JAV, gyveno Čikagoje, 1944 m. priėmė JAV pilietybę. 1938–1958 m. ėjo Ilinojaus technologijos instituto Architektūros koledžo direktoriaus pareigas (iki 1940 m. – Armoro technologijos instituto Architektūros fakultetas). Dirbo savo architektų biure, gaudavo daug užsakymų. Suprojektavo pastatų Čikagoje, Niujorke, Detroite, Meksike, Berlyne. 1959 m. apdovanotas Karališkojo britų architektūros instituto aukso medaliu, 1960 m. – Amerikos architektūros instituto aukso medaliu, 1963 m. – Prezidento laisvės medaliu.

Po 1960 m. pašlijo sveikata, 1966 m. architektui diagnozuotas ilgalaikio rūkymo sukeltas stemplės vėžys. 1969 m. rugpjūtį po peršalimo L. Mysui van der Rohei kilo plaučių uždegimas. Nusilpęs organizmas ligos neatlaikė, ir po dviejų savaičių architektas mirė. Palaidotas Greislando kapinėse Čikagoje.

1913 m. vedė turtingo pramonininko dukterį Adelę Augustę Brūn (Adele Auguste Bruhn), su kuria susilaukė trijų dukterų: Dorotėjos (1914–2008 m.), Marianos (1915–2003 m.) ir Valtraub (1917–1959 m.). Tarnybos kariuomenėje metu Rumunijoje susilaukė nesantuokinio vaiko. 1920 m. pora išsiskyrė. Nuo 1924 m. iki išvykimo į JAV L. Mysas van der Rohė palaikė glaudžius santykius su savo bendradarbe, baldų dizainere, Lili Reich (Lilly Reich), o Jungtinėse Valstijose nuo 1940 m. iki pat savo mirties – su skulptore Lora Marks (Lora Marx). Nepaisant artimų santykių, nė su viena iš šių moterų L. Mysas van der Rohė negyveno kartu.

 

L. Myso van der Rohės ankstyvojoje kūryboje žymi neoklasicizmo įtaka. Savo pirmuosius projektus – gyvenamuosius namus pasiturintiems klientams Vokietijoje – kūrė tradiciniu stiliumi, bet vengdamas puošybos. Po Pirmojo pasaulinio karo kartu su kitais architektūros avangardistais ieškojo naujo, „moderniai erai“ pritaikyto „modernios architektūros“ stiliaus, jo kūrybai turėjo įtakos avangardinės olandų architektų ir dailininkų grupuotės „De Stijl“, „Bauhaus“ mokyklos, kubizmo ir konstruktyvizmo idėjos.

XX a. trečiojo dešimtmečio pradžioje sukūrė keletą eksperimentinių projektų, kurie nebuvo įgyvendinti („Stiklinis dangoraižis“, 1922 m.), 1927 m. vadovavo „Verkbundo“ parodai skirto Veisenhofo kvartalo (Weißenhofsiedlung) Štutgarte statybai. 1928–1930 m. suprojektavo du svarbius pastatus, pelniusius jam tarptautinį pripažinimą: Vokietijos paviljoną Pasaulinei parodai Barselonoje (kartu su L. Reich; paviljonas po parodos išardytas, 1981–1986 m. pagal originalius brėžinius atstatytas, saugomas Moderniojo meno muziejuje Niujorke) ir Tugendhato vilą Brno (L. Myso van der Rohės pirmasis grynos modernistinės stilistikos gyvenamasis namas; Pasaulio paveldo paminklas nuo 2001 m.).

 

 

Nuo ketvirtojo dešimtmečio architekto kūrybai būdinga funkcionalizmo ir minimalizmo estetika. Jo plėtota modernizmo architektūros kryptis tapo vyraujančia šeštojo ir septintojo dešimtmečio JAV architektūroje ir vėliau pavadinta „Antrąja Čikagos architektūros mokykla“ (Second Chicago School of Architecture). Jungtinėse Valstijose L. Mysas van der Rohė sukūrė griežtų, paprastų formų su stikliniais fasadais dangoraižių, tapusių pavyzdžiu kitų dangoraižių statybai („Lake Shore Drive“ apartamentai Čikagoje, 1949–1951 m.); „Seagram“ pastatas Niujorke, kartu su Filipu Džonsonu, 1954–1958 m.), žemų paviljono tipo statinių (minimalistinė stiklinių sienų Farnsvortų vila prie Čikagos, 1945–1951 m.), dangoraižių ir paviljono tipo statinių kompleksų (Čikagos Federalinis centras, 1964 m., baigtas po architekto mirties, 1974 m.). Kiti žymūs architekto projektai – Ilinojaus technologijos instituto pastatai (1942–1956 m.), Paviljono ir kolonados apartamentai Niuarke (1958–1960 m.), „Bacardi“ administracinis pastatas Meksike (1961 m.), Naujoji nacionalinė galerija Berlyne (1962–1968 m.).

Daugeliui savo pastatų L. Mysas van der Rohė suprojektavo ir baldų, iš kurių žymiausi – Barselonos kėdė ir stalas (Vokietijos paviljonui Pasaulinei parodai Barselonoje), Brno kėdė, Tugendhato kėdė (abi Tugendhato vilai).

L. Myso van der Rohės kūrybai būdingas paprastumas, racionalizmas, minimalizmas. Jo projektuoti pastatai pasižymi tiesiomis linijomis, stikliniais fasadais, atviru suplanavimu, interjero ir eksterjero darna. Savo pastatus architektas vadino „odos ir kaulų“ (skin and bones) architektūra, o jų estetikai apibūdinti sukūrė aforizmus „mažiau yra daugiau“ (less is more) ir „Dievas yra detalėse“ (God is in the details).

1983 m. Barselonoje įkurtas L. Myso van der Rohės fondas, kuris nuo 1988 m. (nuo 2001 m. kartu su Europos Sąjunga) kas dvejus metus skiria Liudvigo Myso van der Rohės apdovanojimą už Europos Sąjungos šalyje suprojektuotą pastatą. Ilinojaus technologijos institute veikia L. Myso van der Rohės draugija. Moderniojo meno muziejuje Niujorke saugomas L. Myso van der Rohės archyvas su maždaug 19 tūkst. brėžinių ir spaudinių. Architekto brėžiniai, korespondencija ir knygos saugomos Čikagos meno institute, Ilinojaus universitete, Niuberio bibliotekoje Čikagoje, Kanados architektūros centre Monrealyje, Kongreso bibliotekoje Vašingtone.