Lėtinė Obstrukcinė Plaučių Liga

Būdinga nuolatinė kvėpavimo takų obstrukcija, lėtinis kvėpavimo takų, plaučių audinio ir kraujagyslių uždegimas, kuris paūmėdamas ilgainiui sukelia negrįžtamus pokyčius – bronchų deformaciją, plaučių fibrozę, emfizemą, kvėpavimo, vėliau – širdies nepakankamumą.

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga neretai pasireiškia po gripo, kitų virusinių infekcijų, plaučių uždegimo. Kosulys, skrepliavimas, fizinio pajėgumo sumažėjimas – ankstyvieji ligos simptomai, kurie negydomi lėtai progresuoja.

Liga nustatoma dažniausiai vėlai, nes pacientai dėl lėtai progresuojančios eigos iš pradžių neturi nusiskundimų. Kosulys iš pradžių būna praeinantis, vėliau darosi pastovus; kartais kosima tik naktį. Skrepliavimas gali būti įvairių intensyvumo: atkosimi keli mililitrai skreplių rytais ar gausiai, iki 100 ml. kelis kartus per parą. Skrepliai dažniausiai būna gleivingi ir tąsūs, paūmėjus bakterinei kvėpavimo takų infekcijai – pūlingi. Ligos pradžioje ligoniai dusulio nejaučia, ilgainiui jis išryškėja fizinio krūvio metu einant, lipant laiptais, atsiranda švokštimas arba cypimas kvėpuojant, sunku iškvėpti orą.

Ligai progresuojant, dusulys ima varginti nuolat, dėl deguonies trūkumo ir sumažėjusio fizinio aktyvumo atrofuojasi raumenys, mažėja kūno masė. Komplikacijos – kvėpavimo ir širdies nepakankamumas.

Diagnozuojama tiriant plaučių funkciją (spirometrija) – nustačius kvėpavimo takų laidumo sutrikimą (obstrukciją) kvėpavimo funkcijos rodikliai nuo bronchus plečiančių vaistų nesikeičia arba nedaug didėja. Plaučių rentgenograma rodo plaučių oringumo padidėjimą, paryškėjusios kraujagyslės. Ligai progresuojant kraujuje gali padaugėti eritrocitų, anglies dioksido kiekis, sumažėti deguonies.

Pagrindinis lėtinės obstrukcinė plaučių ligos rizikos veiksnys yra rūkymas (90 % sergančiųjų aktyviai arba pasyviai rūko). Rizika susirgti lėtine obstrukcine plaučių liga padidėja sergantiesiems bronchine astma ar turintiesiems padidėjusį kvėpavimo takų jautrumą, kurių nepakankamai išsivystę plaučiai (dažnai pasitaiko gimusiesiems mažo svorio ar vaikystėje patyrusiems kenksmingą aplinkos poveikį), gyvenantiesiems blogomis socialinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, kūdikystėje ir vaikystėje sirgusiesiems kvėpavimo takų infekcinėmis ligomis.

Lėtinė obstrukcinė plaučių liga yra ketvirtoji mirtingumo priežastis pasaulyje. Ja serga daugiau kaip 0,5 mlrd. žmonių, o per metus pasaulyje užregistruojama apie 3 mln. mirčių. Šia liga dažniausiai suserga vyresnio amžiaus žmonės, dažniau – vyrai. Sukelia išoriniai (dažniausiai rūkymas – tabako dūmai, užterštas oras ar kenksminga aplinka, pvz., sieros dioksido, dulkių nuolatinis poveikis, šaltas drėgnas klimatas, darbas šachtoje) arba vidiniai genetiniai (pvz., imunoglobulino, proteazių inhibitorių deficitas, pirminė ciliarinė diskinezija – tuomet susergama dažniausiai iki 40 m., pasitaiko šeiminių ligos atvejų) veiksniai.

Spirometrija – tyrimas, kai specialiu aparatu patikrinama, ar nėra kvėpavimo takų obstrukcijos, ar nesutrikusi ventiliacinė plaučių funkcija, koks bronchų obstrukcijos laipsnis ir grįžtamumas. Spirometrijos rodikliai priklauso nuo tiriamojo amžiaus, lyties, kūno svorio, ūgio, rūkymo. Spirometrijos rodikliai pateikiami absoliučiais skaičiais (litrais ir litrais per sekundę) ir procentiniais nuo būtinojo dydžio. Šiam tyrimui skirti prietaisai šiuo metu yra kompiuterizuoti, pateikia daug kvėpavimo funkcijų rodiklių, kuriuos įvertinęs gydytojas gali nuspręsti ar nėra LOPL pradžios, o jeigu yra, kokioje stadijoje.

Tyrimą reikia atlikti nuolat kosintiems ir skrepliuojantiems, skundžiantiems dusuliu asmenims, kurie turi LOPL rizikos veiksnių – rūkymą, užterštą aplinką ir pan. Norint diagnozuoti pradines LOPL stadijas, kai dar nėra išreikštų simptomų, spirometriją rekomenduojama atlikti vyresniems nei 40 metų rūkaliams ar esant kitiems rizikos veiksniams. Pacientui šis tyrimas paprastas – pakanka pilnai įkvėpti ir viską iškvėpti į prietaiso daviklį.

Inhaliacinis bronchodilatacinis mėginys. Atliekamas bronchų obstrukcijos grįžtamumui nustatyti. Atliekamas vartojant trumpai veikiančius inhaliacinius b2 agonistus. Jei po broncholitiko inhaliacijos spirometrijos rodikliai (FEV1 ir/ar FVC) pagerėja daugiau kaip 12-15 % (ne mažiau kaip 200 ml) arba susinormina, tuomet bronchų obstrukcija yra grįžtama, jei rodikliai nekinta (po broncholitiko inhaliacijos ir po gydymo) – bronchų obstrukcija yra stabili. Šis mėginys atliekamas ir tada, kai yra klinikinių bronchų obstrukcijos požymių, o spirometrijos rodikliai normalūs. Jei po broncholitiko inhaliacijos spirometrijos rodikliai pagerėja daugiau kaip 12-15 %, diagnozuojamas slaptas (latentinis) bronchų spazmas.

Gydoma bronchus plečiančiais, uždegimą slopinančiais vaistais nuolat, antibiotikų, mukolitikų dažniausiai skiriama paūmėjus bakterinei infekcijai, atsiradus tirštam tąsiam bronchų sekretui. Esant vėlyvoms ligos stadijoms plaučiai nebepajėgia aprūpinti organizmo deguonimi ir pašalinti anglies dioksido, tada padeda kvėpavimas deguonimi prisotintu oru (naudojami deguonies balionai, deguonies koncentratoriai).