Karaliaučius: Rusijos uostamiestis

Uostamiestis prie Baltijos jūros, išsidėstęs Priegliaus žiotyse prie Aistmarių. Karaliaučiaus geležinkelio stotis.

Karaliaučius rus. Калининград vok. Königsberg
Karaliaučiaus panorama: viduryje matyti Karaliaučiaus katedra, toliau kairėje – Tarybų namas.
Karaliaučius 54°43′0″ š. pl. 20°31′0″ r. ilg. / 54.71667°š. pl. 20.51667°r. ilg. / 54.71667; 20.51667 (Karaliaučius)
Laiko juosta: (UTC+2)
Valstybė	Rusija
Sritis	Kaliningrado sritis
Įkūrimo data	1255 m.
Gyventojų (2021)	493 256
Plotas	224,7 km²
Tankumas (2021)	2 195 žm./km²
Tinklalapis	www.klgd.ru
Vikiteka	Karaliaučius
Kirčiavimas	Karaliáučius (Kaliningrãdas)

Pirmoji gyvenvietė dabartinio miesto teritorijoje buvo sembų įkurta Tvanksta, arba Tvankstė (prūs. Twangste, Tuwangste, Twānksta).

Karaliaučiaus vietoje iki XIII a. buvo sembų gyvenvietė pavadinimu Tvanksta, prūsiškai – Twangste, Tuwangste ar Twānksta. 1255 m. Kryžiuočių ordinas sugriovė gyvenvietę ir pradėjo statyti pilį. Piliai suteikė pavadinimą Königsberg („karaliaus kalva“). Taip ji pavadinta Bohemijos (Čekijos) karalystės karaliaus Otokaro II, dalyvavusio Kryžiuočių ordino žygyje į Sembą, garbei. Aplinkui Karaliaučiaus pilį ėmė kurtis gyvenvietė, kuri ir davė pradžią Karaliaučiui. Nuo to laiko iki 1946 m. pilis, o vėliau ir miestas oficialiai vadintas Königsberg arba Königsberg in Preußen.

1945 m. liepos 17 d. – rugpjūčio 2 d. karą pralaimėjusios Vokietijos Potsdamo mieste vyko nugalėtojų – Tarybų Sąjungos, Jungtinių Amerikos Valstijų, ir Didžiosios Britanijos vadovų konferencija. Svarstyti pokario Europos ir Vokietijos ateities klausimai. Numatyta, kad Vokietiją okupuos Tarybų Sąjungos, JAV, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariuomenės, o jų kariuomenės vadai sudarys atskirą administraciją, kuri demilitarizuos nugalėtąją Vokietiją. Numatyta nustatyti naują Vokietijos–Lenkijos sieną palei Oderį ir Neisę. Tarybų Sąjungai iki galutinės taikos sudarymo pavesta administruoti buvusią Rytų Prūsijos teritoriją tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus su Karaliaučiumi.

Dabartinis oficialus rusiškas pavadinimas Kaliningradas suteiktas TSRS aneksavus šiaurinę Rytų Prūsijos dalį, įamžinant 1946 m. mirusį TSRS valstybės veikėją Michailą Kalininą.

Kaliningradas dalijamas į tris dalis (administracinius rajonus):

• Maskvos rajonas (rus. Моско́вский район),
• Leningrado rajonas (rus. Ленинградский район),
• Centrinis rajonas (rus. Центральный район).

Pagrindinis straipsnis – Karaliaučiaus istorija.

Istorinių laikų Karaliaučius turi tris, labai skirtingus vystymosi etapus – sembiškąjį, arba prūsiškąjį, teutoniškąjį (vokiškąjį) ir tarybinį, arba rusiškąjį.

Sembiškasis laikotarpis

Sembiškasis arba prūsiškasis gyvenvietės laikotarpis tęsėsi iki 1255 m.

Dabartinio miesto teritorijoje stovėjo prūsų sembų genties pilaitė ir vietovė vadinosi Tvanksta ar Tvangstė. 1254 m. Vokiečių ordino kryžiuočiai su kryžininkais, kuriems vadovavo Bohemijos karalius Pšemislas Otokaras II, užkariavo prūsų žemę Sembą ir sugriautos Tvankstos pilaitės vietoje pastatė medinę pilį.

Vokiškasis laikotarpis

 

Teutoniškasis, arba vokiškasis, miesto laikotarpis tęsėsi tarp 1255 m. ir 1945 m. balandžio 10 d.

Vokiečių ordino pilis pastatyta 1255 m. buvusios sembų gyvenvietės Tvankstos vietoje. Šalia pilies susikūrė trys miestai, turintys savivaldą – Altstadt (Senamiestis), Löbenicht (Liepininkai) ir Kneiphof (Knypava), kurie į vieną miestą sujungti tik 1724 m. Karaliaučius tapo Sembos vyskupystės, vienos iš keturių Prūsijos diecezijų, centru, atskiri miestai buvo įstoję į Hanzos miestų sąjungą. 1544 m. paskutinio Vokiečių ordino magistro ir pirmojo Prūsijos hercogo Albrechto įkurtas tuometinis Albertinos universitetas (nuo 2011 m. – Baltijos federalinis Imanuelio Kanto universitetas) yra pirmasis protestantiškas universitetas šiame Europos regione, kurio steigime didelį vaidmenį suvaidino lietuviai Stanislovas Rapolionis ir Abraomas Kulvietis. 1466 m. Lenkijai prisijungus žemes su Marienburgu (Malborku) ir Olštynu, Karaliaučiaus pilis tapo pagrindine ordino rezidencija.

Po Vokiečių ordino sekuliarizacijos 1525 m. miestas tapo Prūsijos hercogystės, kuri buvo Lenkijos karalystės lenas, sostine. 1701 m. Brandenburgo kurfiurstas Frydrichas III Karaliaučiuje karūnavosi Prūsijos karaliumi Frydrichu I. Nuo 1773 m. buvo Rytų Prūsijos provincijos sostine.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo vienas didžiausių regiono miestų 192,76 km² teritorijoje, kurioje 1939 m. buvo 372 164 gyventojai. Miestas pasižymėjo multikultūriškumu, nors jame absoliučią daugumą sudarė vokiečiai, bet gyveno ir prancūzai, škotai, olandai, lenkai, šiek tiek lietuvininkų. Prieš Raudonajai armijai užimant miestą, vietiniai gyventojai masiškai bėgo į Vokietijos gilumą.

Rusiškasis laikotarpis

 

Tarybinis, arba rusiškasis, miesto laikotarpis prasidėjo nuo 1945 m. balandžio 10 d. ir tęsiasi iki šiol.

 

 

 

Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, 1945 m. balandžio 6 d. TSRS pajėgos pradėjo Karaliaučiaus puolimą. Balandžio 9 d. ginančios nuo sovietų miestą vokiečių karinės pajėgos kapituliavo, o balandžio 10 d. TSRS kariuomenė likvidavo paskutinį pavienių vokiečių pasipriešinimą ir perėmė miesto kontrolę.

Vokietijai galutinai pralaimėjus karą, po kelerių metų mieste likę gyventojai buvo deportuoti į Rytų Vokietiją ar ištremti į tolimus Rusijos regionus. Vietoj pabėgusių, išžudytų ir vėliau deportuotų vietinių gyventojų, į miestą pradėjo keltis rusakalbiai iš įvairių TSRS teritorijų, ypač rusai, ir gana daug gudų bei ukrainiečių.

Miestas smarkiai nukentėjo nuo bombardavimų Antrojo pasaulinio karo metu. Po karo miestas savo architektūra, kultūra ir gyventojais labai skyrėsi nuo vokiško miesto, koks buvo iki sovietų ekspansijos. Naikinant istorinį kultūrinį paveldą, – sugriovus europinės reikšmės įvairių kultūrų Senamiestį, Knypavą, Lyvenikę ir gretimus rajonus, – Karaliaučiaus vietoje pastatytas naujas sovietinis miestas su naujomis gatvėmis, standartiniais gyvenamaisiais namais, paminklais Vladimirui Leninui, Michailui Kalininui (jo garbei pervadintas miestas), sovietiniams kariams ir kitiems.

1946 m. buvo atstatytas tramvajų tinklas.

Demografinė raida tarp 1897 ir 2021 m.
1897	1956	1959 m.sur.	1962	1967	1970 m.sur.	1975 m.	1976 m.
162 000	188 000	203 570	232 000	270 000	296 962	338 000	338 000
1979 m.sur.	1982 m.	1985 m.	1986 m.	1987 m.	1989 m.sur.	1990 m.	1991 m.
354 788	370 000	388 000	386 000	394 000	401 280	405 000	408 000
1992 m.	1993 m.	1994 m.	1995 m.	1996 m.	1997 m.	1998 m.	1999 m.
411 000	413 000	415 000	419 000	421 000	424 000	426 000	427 200
2000 m.	2001 m.	2002 m.sur.	2003 m.	2004 m.	2005 m.	2006 m.	2007 m.
424 400	421 000	430 003	430 000	427 800	425 600	423 700	422 300
2008 m.	2009 m.	2010 m.sur.	2011 m.	2012 m.	2013 m.	2014 m.	2015 m.
421 700	420 480	431 902	431 500	433 532	441 376	448 548	453 461
2016 m.	2017 m.	2018 m.	2019 m.	2020 m.	2021 m.	-	-
459 560	467 289	475 056	482 443	489 359	493 256	-	-
Demografinės raidos histograma

Tautinė sudėtis

Karaliaučius yra stambus geležinkelio ir automobilių kelių mazgas. Mieste yra upių ir neužšąlantis jūrų uostas. Iš Maskvos į Karaliaučių tranzitu per Lietuvos ir Gudijos teritoriją kursuoja keleivinis traukinys „Jantar“.

Už 24 km nuo miesto yra tarptautinis Chrabrovo oro uostas su reguliariomis susisiekimo linijomis į Rusiją, Lenkiją ir Šiaurės Europą. Yra reguliari keltų linija su Sankt Peterburgu.

2019 m. atidarytas naujas plaukiojantis suskystintų gamtinių dujų terminalas (panašus kaip ir Klaipėdos SGD) ir požeminių dujų saugykla.

Yra Kaliningrado zoologijos sodas, Gintaro muziejus, Pasaulinio okeano muziejus, Istorijos ir meno muziejus, Meno galerija, Dramos teatras, Karaliaučiaus katedra.

Mieste žaidžia „FK Baltika Kaliningrad“ futbolo klubas.

2018 m. atidarytas Kaliningrado stadionas, mieste vyko XXI pasaulio futbolo čempionato varžybos.

• Liudmila Putina, filologė. Buvusi Vladimiro Putino žmona.

• enet.ru / Karaliaučiaus istorijos puslapiai ir istorinis žemėlapis Archyvuota kopija 2008-05-27 iš Wayback Machine projekto.