Žolinė

Tai katalikiška šventė, bet yra ir panašiu laiku švenčiama archaiška šventė.

Krikščionybėje ši šventė dar vadinama Švenčiausios Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų iškilmėmis. Šventės ištakos – Jeruzalė, IV a. pab. (Rytų Bažnyčioje šventės pavadinimas Dormitio – „Užmigimas“). Tai pati seniausia ir garbingiausia šv. Marijos šventė. Vakaruose ji minima nuo VI-VII a.

Žolinės atlaidai vyksta Kabeliuose (Varėnos raj.), Krekenavoje (Panevėžio raj.), Raseiniuose, Pivašiūnuose (Alytaus raj.), Pažaislyje (Kaunas), Rumšiškėse, Šimonyse (Kupiškio raj.), Panemunyje (Rokiškio raj.), Surdegyje (Anykščių raj.), Zarasuose, Gelgaudiškyje (Šakių raj.), Pašaltuonyje (Jurbarko raj.), Veliuonoje (Jurbarko raj.). Pagal seną tradiciją giminės ir kaimynai per Žolinės atlaidus susitikę vaišinasi.

Pasakojama, kad apaštalai atidarę Marijos kapą, nerado jos kūno – tik gėles. 1950 m. popiežius Pijus XII, tikėjimą, kad Marija buvo paimta į Dangų su siela ir kūnu paskelbė kaip dogmą.

Lietuvoje liaudiškas šios šventės pavadinimas – Žolinė, kadangi per iškilmingas šventės Mišias šventinami žolynai. Žolinės šventimo tradicija perėmė kai kuriuos Žemynos kulto papročius. Į bažnyčią nešamos šventinti lauko ir darželio gėlių puokštės, žemaičiai į jas įdėdavo piktdagį, dzūkai – daržovių, ūkininkai į gėlių puokštę – visų javų varpų.

Rodūnios valsčiuje etnografų užfiksuotas vienas iš Žolinės šventės pavadinimų buvo Kanapinė, nes ten smilkydami kanapes gindavosi nuo įvairiausių ligų. Šiuo pavadinimu ši šventė buvo žinoma ir Vilkaviškio krašte.