Verbų Sekmadienis

Katalikai Verbų sekmadienį švenčia Biblijoje aprašytą Kristaus įžengimą į Jeruzalę. Daugelyje Europos šalių ši šventė vadinama Palmių sekmadieniu. Katalikų bažnyčios liturgijoje palmių šventinimas įvestas V amžiuje.

Šis sekmadienis su bažnytine liturgija siejasi tik tiek, kad verbos yra šventinamos. Tai archaiška šventė, susijusi su papročiu garbinti medžius, kurie pirmieji pradeda rodyti gyvybės ženklus. Didelę simbolinę reikšmę turėjo žilvitis ir visuomet žaliuojantis kadagys. Europoje tikėta, kad šią dieną pašventintų anksčiausiai pavasarį sprogstančių augalų šakelės žadina jomis paliestos žemės ir gyvulių vaisingumą, padeda žmogui išlaikyti sveikatą, gausina derlių, neleidžia į namus trenkti perkūnui, saugo pasėlius nuo ledų ir graužikų. Tokio tikėjimo esama ir lietuvių liaudies papročiuose.

Tradicija yra virtę verbų turgūs šventoriuose, bažnyčių prieigose. Visoje Lietuvoje manyta, kad Verbų sekmadienį bažnyčioje visi būtinai turi laikyti po kadagio šakelę ar kitokią „verbelę“. Tikėta, kad į namus parsinešta pašventinta verba saugojo tikinčiuosius nuo visokio blogio. Būta tradicijos Verbų dieną pašventintais kadagiais, žilvičiais gintis nuo galimų nelaimių. Ja būdavo pasmilkomi kambariai, apeinama apie laukus. Verbas žmonės laikydavo visus metus ir tik artėjant kitam Verbų sekmadieniui, pasak senolių, buvo galima jas sudeginti, jokiu būdu būdavo negalima verbos išmesti.

Ryškiausias Verbų sekmadienio paprotys – plakimas verba. Suvalkijoje, kur valstiečiai iš anksto nusipirkdavo kadagių iš po kaimus juos vežiojusių miško gyventojų ir laikydavo iki Verbinių po sniegu, vaikai jau išvakarėse išsitraukę kadagio šaką, stengėsi kuo anksčiausiai dar miegančius suaugusiuosius nuplakti – „nuverbyti“. Plakdami sakydavo: „ne aš plaku, verba plaka! Ar žadi margutį?“

•  
  Vilniaus krašto verbos
•  
  Verbų sekmadienis Lietuvoje. 1991 m. TSRS pašto ženklas, serija „Liaudies šventės“
•  
  Verbų sekmadienio šventimas su palmių šakomis Saragosoje (Ispanijoje)
•  
  Verbų sekmadienio procesija Ispanijoje