Refleksas

Refleksinę teoriją XVII a. pasiūlė ir aprašė R. Dekartas, tačiau teorijos jis nepajėgė išaiškinti ir materialistiškai pagrįsti, o traktavo idealistiniu požiūriu.

H. Prochazka pasiūlė reflekso terminą ir paskelbė refleksinę teoriją, kurią I. Sečenovas moksliškai pagrindė ir įrodė refleksinės teorijos materialų pagrindą.

XIX a. Ivanas Pavlovas papildė refleksinę teoriją mokymu apie sąlyginius refleksus ir aukštąją nervinę veiklą.

Reflekso lankas – nervinio impulso kelias nuo receptoriaus iki atsakomojo organo. Jis yra anatominis reflekso vienetas. Reflekso lanką sudaro neuronų grandinės:

• 2-3 neuronai (paprastas refleksas)
• daugiau negu 3 neuronai (sudėtingas refleksas).

Reflekso lanką sudaro:

• receptorius
• įcentriniai (aferentiniai) laidai
• nerviniai centrai
• išcentriniai (eferentiniai) laidai
• atsakomasis organas (efektorius):
  • raumuo (motoriniai refleksai)
  • liauka (sekreciniai refleksai)

Reflekso laikas gali būti:

• bendrasis reflekso laikas – trukmė nuo receptoriaus padirginimo iki efektoriaus veiklos pradžios.
• grynasis reflekso laikas – laikas, per kurį vienas nervinis impulsas praeina per vieną nervinį centrą.

Pagal prigimtį:

• Įgimti/nesąlyginiai: čiulpimo, šlapinimosi, vyzdžio ir pan. Refleksai išsivystę evoliucijos eigoje. Refleksas susiformuoja embriono stadijoje ir yra būdingi visiems gyvūnams.
• Įgyti/ sąlyginiai: susidaro nesąlyginių refleksų pagrindu gyvenimo eigoje (pvz.: pusiausviros laikymas važiuojant dviračiu).

Pagal trukmę:

• Trumpi/faziniai: Achilo sausgyslės refleksas, mikčiojimo refleksas
• Ilgi/tonusiniai: palaiko lygiųjų raumenų tonusą(kraujagyslių, šlapimo pūslės).

Pagal receptorių išsidėstymą:

• Ekstrarecepciniai refleksai. Jų receptoriai yra kūno paviršiuje (oda, akis, ausis). Priima dirginimus iš aplinkos, bet efektorius yra kitas organas.
• Interorecepciniai refleksai:
  • Angiorecepciniai (osmorecepciniai, barorecepciniai, chemorecepciniai);
  • Propriorecepciniai (receptorius ir efektorius yra tame pačiame organe, pvz.: sausgyslėse);
  • Interorecepciniai (vidaus organuose).

Pagal paskirtį:

• gynimosi (galūnės atitraukimas, vėmimas, kasymasis, spjaudymasis ir pan.);
• maitinimosi (tykojimas, sekimas, čiulpimas, rijimas);
• virškinimo (seilių, skrandžio sulčių sekrecija, motorika);
• lytiniai;
• orientaciniai (galvos, akių, kūno pakreipimas dirgiklio kryptimi) ir t. t.

Pagal tai, koks centrinės nervų sistemos skyrius būtinas refleksui pasireikšti (t. y.reflekso centras):

• spinaliniai (keturgalvis, dvigalvis raumuo, šlapinimasis);
• bulbariniai/pailgosios smegenys (maitinimosi, vazomotoriniai, kosėjimo, čiaudėjimo refleksai);
• mezenefaliniai/vidurinės smegenys (orientavimosi, vyzdžio refleksai);
• diencefaliniai/tarpinės (skausmo, temperatūros refleksai);
• kortikaliniai/žievės (skaitymo, rašymo refleksai).

Pagal atsako pobūdį:

• motoriniai (atsakas iš lygiųjų ir skersaruožių griaučių raumenų);
• sekreciniai (skatinama liaukų sekrecija);
• vazomotoriniai (išplečiamos arba suraukiamos kraujagyslės).

Pagal sinapsių skaičių – monosinapsiniai ir polisinapsiniai.

Sąlyginiai ir nesąlyginiai

Refleksai taip pat skirstomi į sąlyginius ir nesąlyginius.

Nesąlyginis refleksas

Tai įgimta reagavimo į biologiškai reikšmingus aplinkos poveikius ar organizmo vidinius pokyčius forma. Svarbiausi nesąlyginiai refleksai skirstomi į mitybinius, lytinius, gynybinius, orientacinius ir jutiminius.

Sąlyginis refleksas

Sąlyginis refleksas – refleksas, susidarantis tada, kai tuoj po kokio nors indiferentiško dirgiklio ima veikti kitas dirgiklis, sukeliantis nesąlyginį refleksą. Kartojant tokias dirgiklių poras nedideliais laiko tarpais, atsiranda reakcija į pirmąjį dirgiklį, kuris iš pradžių buvo indiferentiškas, ir tas dirgiklis tampa sąlyginiu – į jį pradedama reaguoti kaip prieš tai reaguota į nesąlyginį dirgiklį.

Fiziologinis sąlyginio reflekso susidarymo mechanizmo pagrindas yra CNS laikinų ryšių susidarymas tarp sąlyginio dirgiklio poveikio projekcinio centro ir su juo daugelį kartų sugretinto nesąlyginio reflekso centro. Ryšiuose dalyvauja smegenų žievė ir požievinės struktūros, ypač tinklinis darinys ir gumburas. Sąlyginiui refleksui susiformuoti svarbi įgimta orientacinė reakcija, kurią sukelia pakitusi aplinka. Jos metu didelis informacijos srautas nespecifiniu keliu patenka į tinklinį darinį ir aktyvina jo veiklą. Tinklinis darinys aktyvina smegenų žievės neuronus ir palaiko jų optimalų dirglumą. Motorinio pobūdžio reakcijai būdingi vegetaciniai komponentai: pakinta kvėpavimas bei širdies veikla.

Sąlyginių refleksų susidarymui didelę įtaką turi motyvacijos ir emocijos. Iš pradžių sąlyginiai dirgikliai yra netvirti ir nepastovūs. Todėl ne į kiekvieną sąlyginį dirgiklį gaunamas atsakas. Atsakas gali būti gaunamas ir į panašius dirgiklius. Sąlyginiai refleksai pasidaro pastovūs ir specializuoti tik daugelį kartų sugretinus dirgiklių veikimą. besivystant pastoviam sąlyginiam refleksui, orientacinė reakcija silpnėja, vėliau visiškai išnyksta. Sudarant sąlyginį refleksą smegenų žievėje susidaro takai ir laikini ryšiai tarp dviejų nesąlyginių refleksų žievinių projekcinių darinių, dažniausiai tarp refleksinių lankų žievinių šakų neuronų, dviejų arba keleto nesąlyginių refleksų sintezė smegenų žievėje.

Tinklinis darinys aktyvindamas žievę pagerina laikinų ryšių susidarymą, kurie dažniausiai susidaro įterptinių neuronų sinapsėse.

Klasikinis sąlyginio reflekso pavyzdys galėtų būti šuns seilių išsiskyrimo susiejimas su garsu. Šuniui pateikiamas nesąlyginis dirgiklis – maistas – sukelia nesąlyginį atsaką – seilių išsiskyrimą. Jeigu tuoj po to, kaip šuniui duodamas maistas, pateikiamas neutralus dirgiklis – garsas, po tam tikro skaičiaus pakartojimų vien garsas (tapęs sąlyginiu dirgikliu) sukels seilių išsiskyrimą (sąlyginį atsaką).

Refleksai padeda geriau prisitaikyti prie aplinkos poveikio. Jie taip pat praturtina, padaro plastiškesnę žmonių ir aplinkos sąveiką su kintančiomis aplinkos sąlygomis. Refleksai yra mokymosi pagrindas. Jie išplečia žmonių, gyvūnų veiklą.

• E. Kėvelaitis. Žmogaus fiziologija.
• R. Abraitis. Fiziologija.