Jean Cocteau: Prancūzų rašytojas, poetas, dramaturgas, dailininkas, scenaristas ir kino režisierius

Jean Cocteau
Ž. Kokto 1923 m.
Gimė	1889 m. liepos 5 d. Mezon Lafitas,  Prancūzija
Mirė	1963 m. spalio 11 d. (74 metai) Miji la Forė,  Prancūzija
Veikla	menininkas

liepos 5 d. Mezon Lafitas, Prancūzija – 1963 m. spalio 11 d. Miji la Forė, Prancūzija) – prancūzų rašytojas, poetas, dramaturgas, dailininkas, scenaristas ir kino režisierius. Viena svarbiausių XX a. prancūzų kultūros asmenybių.

Gimė 1889 m. liepos 5 d. Mezon Lafite, Prancūzijoje.

Ž. Kokto tėvas buvo advokatas ir dailininkas mėgėjas, nusižudęs, kai sūnui buvo 9-eri. Ž. Kokto augino senelis, savo namuose jis rengdavo mėgėjų koncertus, buvo melomanas ir kolekcininkas, rinko ir muzikos instrumentus. Šeimos kolekcijoje buvo Engro, Delakrua paveikslų, graikiškų statulų. Ž. Kokto sakė, jog dėl savo išsilavinimo turi būti dėkingas seneliui.

Mokėsi viename geriausių Paryžiaus licėjų – Kondorsė (Lycée Condorcet).

2-ajame ir 3-ajame dešimtmečiuose susiformavo kaip poetas, rinkinyje „Eilėraščiai“ atidavė duoklę dadaizmui, o poezijos rinkinyje „Opera“ – siurrealizmui. Ypač išgarsėjo kaip dailininkas grafikas, mėgo kubizmą. Ž. Kokto meninis suvokimas ir mąstymas susiformavo bedradarbiaujant su Eriku Sati, Ž. Kokto buvo veikiamas jo estetikos bei pažiūrų, taip pat Žanui Kokto padarė įtaką Diagilevo rusų baletas, I. Stravinskio muzika, P. Pikaso darbai ir G. Apolinero poezija.

2-ojo dešimtmečio viduryje įsitraukė į Paryžiaus menininkų sluoksnius, susipažino su M. Prustu, A. Židu, S. Diagilevu, P. Pikasu, E. Sati ir kitais, padarė įtaką siurrealistams (vėliau sukonfliktavo su A. Bretonu). Vėliau susibičiuliavo su Žanu Marė ir Edita Piaf.

 

Prusto romanų cikle „Prarasto laiko beieškant“ Ž. Kokto pasitarnavo kaip puošeivos Oktavo prototipas. Pasakojimo pabaigoje Oktavas patyrė netikėtą virsmą: jis „pasirodė su skečais, kuriems pats nupiešė dekoracijų ir kostiumų eskizus; šiuolaikiniame mene kostiumai ir dekoracijos sukėlė revoliuciją, bent jau ne mažiau didžią nei ta, kurią padarė rusiškas baletas.“ Kai Prustas Žanui Kokto pasiskundė ponia de Ševinjė, kuri romane atpažino save ir atsisakė jį skaityti, šis jam tarė: „Ž. Fabras parašė knygą apie vabzdžius, tačiau iš jų nereikalavo, kad jie ją skaitytų!“

1914 m. buvo pašauktas į Pirmojo pasaulinio karo frontą, tarnavo sanitaru, dėl sveikatos buvo demobilizuotas.

Ž. Kokto vaidmuo Antrojo pasaulinio karo metais kelia ginčų, Pasipriešinimo kariai jį kaltino kolaboravimu. Nuo pat okupacijos pradžios jis spausdino darbus „Pluošte“ („La Gerbe“) – „politiniame ir literatūriniame savaitraštyje“, kurio vadovas buvo A. Šatobrianas. Žurnalas skelbė ariškos, laisvos nuo bolševizmo Europos idėją. Jis palaikė draugiškus santykius su nacių epochos pirmaujančiaisiais propagandininkais A. Brekeriu ir L. Ryfenštal. Okupacijos metais buvo gana produktyvus: Paryžiaus teatruose buvo pastatytos penkios jo naujos pjesės. Dienoraštyje matyti pacifistinės Ž. Kokto nuotaikos. Vis dėlto išlaisvinus Prancūziją jam pavyko išvengti pasmerkimo, nors jis niekada neatgailavo dėl savo simpatijų naciams ir tęsė draugystę su A. Brekeriu ir L. Ryfenštal.

1949 m. buvo apdovanotas Garbės legiono ordinu. 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose nuosekliai gynė žmogaus teisę atsisakyti karo tarnybos dėl sąžinės, ypač palaikė komunistą Anri Marteną.

Lotaringijos sostinėje Mece, Sen Maksimen (Saint-Maximin) bažnyčioje Ž. Kokto savo paskutiniais gyvenimo metais (1962–1963) sukūrė 24 vitražus, o Vilfranš sur Mero miesto koplyčioje nutapė freskų iš šv. Petro gyvenimo.

Tyrėjos J. Gnezdilovos manymu, Žanui Kokto Orfėjo paveikslas yra leitmotyvas, visos kūrybos šerdis.

1932–1934 m. gyveno su rusų aktore kunigaikštyte Natalja Pavlovna Palei; sklido gandai dėl jųdviejų santykių, tačiau Palei biografai juos laiko išimtinai platoniškais.

Žanas Kokto buvo homoseksualus ir to niekada neneigė. Nuo 1937 m. iki mirties 1963 m. Ž. Kokto gyvenimo palydovas buvo aktorius Žanas Marė, karjerą pradėjęs vaidmenimis jo filmuose.

Ž. Kokto įsūnis ir paveldėtojas – prancūzų aktorius ir dailininkas Eduaras Dermitas (1925–1995).

Ž. Kokto visada save laikė kataliku. Nuo miokardo infarkto savo namuose mirė 1963 m. spalio 11 d.: jo nesveika širdis neatlaikė žinios apie Editos Piaf mirtį.

• Ž. Kokto bibliografija
• Ž. Kokto filmografija
• Ž. Kokto darbai teatre
• Ž. Kokto nominacijos ir apdovanojimai