Ingrija

Kitos reikšmės – Ingrija (reikšmės).

Finougrų istorinis regionas Ингрия / Inkerinmaa
Vėliava
Šalis	Rusija
Tautos	vodai, ižorai > suomiai (ingermanlandai) > rusai
Miestai	Sankt Peterburgas
Vikiteka	VikitekaVikiteka
Rusijos istoriniai regionai: Karelija, Ingrija, Dvina, Permė, Pečiora, Jugra, Pavolgys, Ponto stepė, Sibiras

 

Istorinis regionas apima didžiąją dalį dabartinės Leningrado srities kartu su Sankt Peterburgo miestu. Vakaruose jį riboja Narvos upė, kuri skiria nuo Estijos. Šiaurėje yra Suomijos įlanka, Karelija (nuo šios skiria Sestra) ir Ladogos ežeras. Rytuose (ties Volchovu) viduramžiais ribojosi su Čiudų žeme, o pietuose – su Naugardo žeme.

Svarbiausia regiono upė – Neva. Regionui būdingos pelkingos žemumos.

Viduramžiai

 

Nuo seniausių laikų istorinės Ingrijos teritorija buvo apgyvendinta finougrų genčių. Manoma, kad seniausi žinomi gyventojai buvo samių (rusų šaltiniuose: loparių) protėviai, kuriuos I tūkst. išstūmė jiems kalbiškai giminingi votų ir ižorų protėviai. Apie XII a. regione susiformavo trys atskiros žemės. Vakariausia jų buvo Votų žemė (rus. Вотская земля), vidurinė – Ižoros žemė (rus. Ижорская земля), o rytinė – Lopių žemė. Regionas pirmą kartą paminėtas XII a.

Atsidūrę tarp Skandinavijos ir Rusios įtakos, vietos finougrai rinkosi sąjungą su pastarąja: jie minimi kaip Naugardo sąjungininkai ir iš čia palaipsniui priėmė krikščionybę. Tuo metu Naugardas administravo kraštą kaip Votų piatiną (rus. Вотская пятина).

1240 m. kraštą bandė užkariauti Švedija (vėl jo vyko Nevos mūšis), tačiau nesėkmingai. Vėliau čia bandė veržtis Livonijos ordinas, Danija. Kadangi tai buvo vienas iš periferinių Rusijos kontroliuojamų regionų, čia buvo statomos galingos gynybinės pilys – Orešekas, Koporjė, Jamas.

Galutinai krašto likimą išsprendė 1323 m. Orechovo taika, kuria Ingrija liko Naugardo kunigaikštystei, o vėliau kontrolę čia turėjo Maskvos Didžioji Kunigaikštystė. Pastarajai valdant pasienyje su Livonija išdygo Ivangorodas. Šiuo laikotarpiu čia masiškai kėlėsi slavai kolonistai.

Švedijos valdžioje

 

XVI a. Ingriją labai nusiaubė Opričnina ir Livonijos karas, po kurių kraštas ištuštėjo ir nusilpo ekonomiškai. 1583 m. Pliuso taika tarp Rusijos ir Švedijos, Ingrija atiteko pastarajai. Čia suformuota valda Ingermanlandija. Tačiau ji Švedijoje išbuvo vos 12 metų, nes Tiavzino sutartimi (1595 m.) ją susigrąžino Rusija.

Maskvai patiriant vidinius neramumus, Švedija tuo pasinaudojo dar kartą, ir 1617 m. Stolbovo taika atgavo Ingriją. Regionas Švedijai buvo labai svarbus, nes taip Rusija buvo atkirsta nuo Baltijos jūros. Švedijos Ingermanlandijoje suformuoti keturi lėnai su centruose Ivangorode, Jame, Koporjėje ir Orešeke. Strategiškai patogioje vietoje išdygo Nienšanso tvirtovė, kuri tapo visos dominijos administraciniu centru.

Valdant švedams senieji vietos gyventojai bėgo nuo religinių persekiojimų į Rusiją, o juos keitė kolonistai švedai, suomiai ir vokiečiai. Tarp jų didžiausią grupę sudarė suomiškai kalbantys eiremeisai (suom. äyrämöiset, iš Karelijos) ir savakotai (suom. savakot, iš Savonijos). Jie kartu tapo žinomi kaip ingermanlandai ir XVII a. pabaigoje sudarė net 73,8 % visų krašto gyventojų. Iš krašto buvo praktiškai išgyvendintas stačiatikių tikėjimas ir jį keitė liuteronybė: per XVII a. liuteronų skaičius krašte išaugo nuo 7,7 % iki 72–73 %.

Rusijos imperijos sudėtyje

1700–1721 m. vykstant Šiaurės karui, Rusijos imperija susigrąžino Ingermanlandiją: 1703 m. Petras I užėmė visą kraštą, prie Nienšanso įkūrė Sankt Peterburgą, o 1712 m. pavertė jį visos Rusijos imperijos sostine. Taip kadaise periferinis regionas dėl savo strateginės reikšmės staiga tapo svarbiausiu Rusijos regionu. Rusijoje kraštas nuo 1707 m. buvo administruojamas kaip Ingermanlandijos gubernija (nuo 1710 m. – Sankt Peterburgo gubernija).

Kraštas buvo iš naujo rusifikuojamas. Nepaisant to, jame liko gyventi nemaža dalis suomių (ingermanlandų), švedų, vokiečių, ižorų bei vodų likučiai.

TSRS ir Rusijos sudėtyje

Prasidėjus Pilietiniam karui, 1919 m. šiaurės Ingrijoje buvo paskelbta nepriklausoma Šiaurės Ingrijos respublika, kuri 1920 m. buvo užkariauta Rusijos TFSR. Tais pačiais metais vakarinis Ingrijos pakraštys (vad. Estijos Ingrija) buvo perduotas Estijai (Rusijai sugrįžo 1944 m.). Sovietų Rusijoje Ingrija buvo administruojama kaip Leningrado sritis.

Iš pradžių čia buvo skatinama krašto etninė įvairovė, tačiau nuo 1930 m. prasidėjo masiniai vietos tautinių mažumų, – suomių, estų, vodų, ižorų, vokiečių ir švedų, – trėmimai. Didžiausi jų vyko 1935, 1942 m. Jų metu kraštas buvo galutinai rusifikuotas. Tuo metu pats Ingrijos (Ingermanlandijos) terminas buvo uždraustas vartoti, panaikintas tiek iš publicistikos, tiek iš mokslinės literatūros. Jį pradėta leisti vartoti tik 1987 m.

Šiuo metu krašto gyventojų daugumą sudaro rusai. XXI a. pradžioje čia buvo priskaičiuojamos šios tautinės mažumos:

• Ingermanlandai (suomiškai kalbantys): 20300;
• Vodai: 64;
• Ižorai: 266;