Vilniaus Herbas

Vilniaus herbas
Vilniaus miesto herbas 1845 m.
Informacija
Herbas nuo	1991 m. balandžio 17 d.
Herbo skydas	sidabrinis šv. Kristoforas, brendantis sidabrine upe. Upės šonuose auga po medį. Šv. Kristoforas abiem rankom laiko auksinį medį su dvigubu kryžiumi viršūnėje. Ant kairiojo peties sidabrinis kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios simboliu ir nimbu ant galvos.

Kristoforas">šv. Kristoforas, brendantis sidabrine upe. Upės šonuose auga po medį. Šv. Kristoforas abiem rankom laiko auksinį medį su dvigubu kryžiumi viršūnėje. Ant kairiojo peties sidabrinis kūdikėlis Jėzus su auksiniu valdžios simboliu ir nimbu ant galvos.

Šio puslapio ar jo dalies stilius neatitinka Vikipedijos kalbos standartų. Jei galite, pakoreguokite stilių, kad tiktų enciklopedijai. Tik tada bus galima ištrinti šį pranešimą.

Vilniaus aukštutinės pilies vietoje jau I tūkstantmetyje pr. m. e buvo gyvenvietė. Tačiau tik 1323 m. Vilniaus vardas randamas istoriniuose šaltiniuose. Žinoma, jog nuo XIV a. sostinės funkcijas miestas jau turėjo ir išsaugojo iki šių dienų. 1387 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Jogaila suteikė miestui Magdeburgo teises ir Vilniuje buvo įkurta pirmoji vakarietiško tipo savivalda.

1568 m. Žygimantas Augustas pirmą kartą paminėjo sostinės antspaudo simbolį. Viename laiške aptinkama, jog tuo metu antspaude naudotas Šv. Kristoforo atvaizdas. XV–XVI a. buvo vaizduojamas šventasis, brendantis vandeniu ir su kūdikėliu Jėzumi ant peties. Rankose laikė lazdą su dvigubu kryžiumi. Vėliau, XVI a. lazda buvo pakeista į išrautą medelį. Dvigubas kryžius rodė miesto teisių suteikėją. Sudėtingesnė Šv. Kristoforo simbolika. Anot Petro Skargos, Šv. Kristoforą reikėtų suprasti ne paraidžiui (lot. Christophorus – Kristų nešantis), bet kaip krikščionybės nešėją, platintoją.

Šv. Kristoforas Vilniaus herbe išliko iki pat XIX a. pradžios. Po Žygimanto Augusto mirties Lietuvos-Lenkijos valstybę valdė kitataučiai, kurie miestų herbuose norėjo matyti asmeninius herbus. Jau 1792 m. Šv. Kristoforas vaizduotas su ietimi rankoje. Be to, sutinkama variantų ir su špaga ar kalaviju. 1794 m. pirmą kartą herbe atsiranda skydininkai – deivės (herbo skydą laikančios figūros iš šonų). Dešinioji figūra rankoje laikė surištą virbais kirvį (vienybės simbolis), kairioji figūra – svarstykles (teisingumas) ir po kojomis inkarą (viltis). (Plačiau: Didysis Vilniaus herbas).

1795 m. po trečiojo valstybės padalijimo Vilnius tapo Rusijos gubernija. Virš Šv. Kristoforo atsiranda dvigalvis erelis – Rusijos imperijos simbolis. Nuo 1845 m. imperatoriui Nikolajui I panaikinus herbą su Šv. Kristoforu, Vilniui suteikiamas naujas – raudoname lauke per žalią žemę šuoliuojantis sidabrinis raitelis (paimtas iš senosios Vilniaus vaivadijos heraldikos) su skyde įkomponuotu dvigalviu ereliu. Šis herbas išliko iki pat XX a. pradžios.

1920 m. Vilniaus kraštą okupavusi Lenkija sugrąžino miestui herbą su Šv. Kristoforo atvaizdu. Toks herbas išliko iki 1940 m.

Po II pasaulinio karo Sovietinės okupacijos metu bandyta atkurti herbą, tačiau dėl religinio turinio toks herbas nebuvo patvirtintas.

Dabartinis Vilniaus herbas buvo atkurtas po Sovietinės okupacijos ir patvirtintas Lietuvos Respublikos Aukščiausios Tarybos Prezidiumo 1991 m. balandžio 17 d.

•  
  Vilniaus miesto tarėjų antspaudas. Naudotas 1444-1568 m., diametras 53 mm.
•  
  Vilniaus didysis antspaudas. Naudotas 1504-1655 m., diametras 55 mm.
•  
  Vilniaus mažasis antspaudas. Naudotas 1598-1654 m., diametras 37 mm.
•  
  Vilniaus magistro antspaudas. 1794 m., 66x58,5]
•  
  Vilniaus herbas. 1939 m.

Lietuvos heraldika I. Baltosios lankos, 1998. ISBN 9986-861-33-0

• Didysis Vilniaus herbas

Vikiteka: Vilniaus herbas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

• www.vilnius.lt