Tibeto Budizmas

Tibeto budizmas daugiausia paplitęs Kinijoje (Tibeto ir Vidinės Mongolijos autonominiuose regionuose), Mongolijoje, kai kuriose Nepalo ir Indijos vietose, Rusijoje (Kalmukijoje, Tuvoje, Buriatijoje). Tibeto budistai priklauso Pasaulinei budistų brolijai, įkurtai 1950 m.

Tibeto budizmo doktrinos šaltinis – kanonas Kandžūras, sudarytas XIV a., Kandžūro komentaras Tandžūras bei žymiausių dvasininkų veikalai. Tibeto budizmas nuo kitų budizmo šakų daugiausia skiriasi apeigomis, dideliu dvasininkų reikšmingumu. Budų ir bodhisatvų kultas susipynęs su vietinių dievybių kultu; jame nemažai magijos. Ritualas yra detalus ir iškilmingas. Kadangi kiekvienas Tibeto budistas privalo turėti dvasinį vadovą (lamą), labai gausi dvasininkija. Ji Tibete sudarė teokratinę valdžią, vadovaujamą dalai lamos.

Tibeto budizmas pradėjo formuotis VII a., mahajanai (ją skleidė indų misionierius Padmasambava) maišantis su vietiniais Tibeto tikėjimais. Šių tikėjimų veikiama, mahajana perėmė kai kuriuos šamanizmo elementus (magiją). Nuo Padmasambavos prasidėjo raudonkepuriai (Raudonoji bažnyčia) – viena iš Tibeto budizmo formų. Bengalas vienuolis Atiša XI a. sugriežtino vienuolynų discipliną, padidino dvasininkijos reikšmę. XIV a. Tibeto budizmą reformavo vienuolis Dzonkava: buvo sumažinta magijos elementų, sugrąžintas celibatas, nustatyta dvasinė hierarchija, įsteigta vadinamoji Geltonoji bažnyčia – dabartinė Tibeto budizmo forma.

Tibeto budizmo vadovai dalai lamomis vadinami nuo XV a.

XVII a. į Užbaikalę ir Pribaikalę Tibeto budizmas pradėjo plisti iš Tibeto ir Mongolijos.

Dabar yra 4 Tibeto budizmo mokyklos: Sakja, Kagju, Gelug (naujoji Kadam) ir Njingmapa. Pirmosios 3 remiasi naujųjų vertimų tradicija, įvesta Atišos, o Njingma tęsia Padmasambhavos laikų vertimų tradiciją.

• Bonas (religija)
• Tantra
• Vadžrajana

Tibeto budizmo bendruomenė „Rigdzin Gatsel Ling"