Populizmas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

XIX a. viduryje JAV susikūrė partija, kurios nariai save vadino populistais. Panašiu metu carinėje Rusijoje susikūrė populistų partija, besivadinusi narodnikais (liet. liaudininkais). Populizmo reikšmė skirtingose valstybėse gali būti nevienoda.

Akademiniame pasaulyje nėra sutariama dėl populizmo sąvokos apibrėžimo, nors ji ir yra dažnai vartojama politiniuose debatuose. Dažnai ši sąvoka vartojama menkinamai, pavyzdžiui, kalbant apie ekstremistus ar politikus, siūlančius suprimityvintus sudėtingų problemų sprendimus.

Populistams būdinga supaprastintai žiūrėti į įvairių sudėtingų politinių problemų sprendimą, pasitelkus siaurą pasaulėvaizdį, kuriame pateikiamos dvi homogeniškos ir priešiškos grupės. Tai – vadinamoji „mes prieš juos“ retorika: liaudis prieš elitą, lietuviai (arba bet kokia kita tauta) prieš imigrantus, šalis prieš šalį. Tokia retorika grindžiama „sveiko proto“ argumentu. Vis dėlto partijos polinkį į populizmą gali lemti ne tik apeliavimas į tariamą prarają tarp valdžios ir liaudies daugumos. Populistai dažnai pasisako ir už tai, kad dažniau būtų rengiami referendumai, be to, apskritai yra skeptiškai nusiteikę atstovaujamosios demokratijos atžvilgiu.

Vienu iš žymiausių XX a. populistų laikomas Argentinos prezidentas Chuanas Peronas – pirmasis lyderis, siekęs masių paramos, pasitelkdamas populistinius pažadus, tarp kurių – ir didesnė socialinė gerovė. Panašios strategijos laikėsi ir kaimyninės Brazilijos prezidentas Žetuliju Vargasas. Tiek Ch. Perono, tiek Ž. Vargaso retorika pasižymėjo nacionalizmu grįstais argumentais. Iš šiuolaikinių partijų, besilaikančių dešiniojo populizmo retorikos, galima išskirti Pažangos partiją (Norvegija), Nacionalinį frontą (Prancūzija), Respublikonus (Vokietija), Švedijos demokratus.

Populistinė strategija

Populistinė strategija remiasi priešprieša politiniam elitui, tarp kurio narių nesama didelių skirtumų. Teigiama, kad konkuruojančios partijos siekia vienintelio tikslo – valdžios, kurią jos pasisavina iš tautos. Populistai šios nuostatos laikosi atsargiai, siekdami išvengti ekstremistų ar antidemokratų etiketės.

Žiūrint istoriškai, dešinieji populistai paprastai laikėsi liberalių nuostatų – mažesnių mokesčių ir minimalaus valstybės kišimosi į ekonomiką ir asmeninį gyvenimą. XX a. 10-ajame dešimtmetyje dešiniųjų populistų retorikoje didelės svarbos įgijo ksenofobija ir euroskepticizmas. Dešiniosios populistinės partijos, akcentuodamos konservatyvias ir antisekuliarias nuostatas, ėmė demonstruoti išankstinį nusistatymą etninių ir seksualinių mažumų atžvilgiu.

 

Kairysis populizmas – politinė ideologija, kurioje kairiosios politinės nuostatos derinamos su populistine retorika, grindžiama antielitinėmis pažiūromis, nusistatymu prieš vyraujančią politinę sistemą ir atstovavimu „paprastiems žmonėms“. Kairiųjų populistų dažnai eskaluojamos temos – antikapitalizmas, socialinis teisingumas, pacifizmas, antiglobalizmas.

Vis dėlto klasinė ideologija ar socialistinės pažiūros kairiesiems populistams neturi tiek svarbos, kiek tradicinėms kairiosioms partijoms. Kapitalizmo ir globalizacijos kritika dažnai suplakama su antiamerikanizmu, kairiuosiuose populistiniuose judėjimuose ypač išaugusiu  po nepalankiai vertinamų JAV karinių kampanijų įvairiose pasaulio dalyse, ypač Artimuosiuose Rytuose.

Kairysis populizmas daug dėmesio susilaukia Vidurio ir Rytų Europos šalyse, kuriose buvusių komunistinių partijų perėmėjai siekia aktyvesnio valstybės vaidmens, norėdami sušvelninti ekonominės dereguliacijos padarinius. Lotynų Amerikos valstybių vadovai Hugas Čavesas ir Evo Moralesas laikyti populistais, savo retoriką grindžiančiais priešiškumu JAV ir imperializmui.

• Autokratija
• Asmenybės kultas