Lietuvių Raštų Kalba

Nuo XVI a. pab. iki XVIII a. pradžios, leidžiant LDK ir Prūsijos lietuviams skirtas knygas bei kai kuriuos dokumentus, vartoti trys lietuvių raštų kalbos variantai:

• rytietiškasis (vadintas „lietuvių kalba“, vartotas Vilniaus vyskupystėje),
• vidurietiškasis (vadintas „žemaičių kalba“, o Mažojoje Lietuvoje – “kėdainiškių tarme“, vartotas Žemaičių vyskupystėje) ir
• vakarietiškasis (vartotas Mažojoje Lietuvoje).

XVIII a. pradžioje Mažojoje Lietuvoje Gumbinės šnektos pagrindu buvo sukurta Prūsijos lietuvių bendrinė raštų kalba, o Didžiojoje Lietuvoje beveik tuo pat metu vidurietiškojo lietuvių raštų kalbos varianto (vad. „žemaičių kalbos“, arba „kėdainiškių tarmės“) pagrindu susiformavo pirmoji LDK lietuvių bendrinė raštų kalba (vad. „bažnytinė bendrakalbė“), – šia bendrine lietuvių raštų kalba, kuri taip pat vadinta „žemaičių kalba“, parašytos beveik visos nuo XVIII a. pradžios iki XX a. pradžios išleistos lietuviškos knygos; aukštaitiškoji „lietuvių kalba“ nuo XVIII a. pradžios lietuvių rašytojų beveik nebevartota.

• Zigmas Zinkevičius. Lietuvių kalbos istorija, Vilnius, 1988, t. 3: Senųjų raštų kalba, 298 p. Archyvuota kopija 2011-07-22 iš Wayback Machine projekto.

Šis straipsnis apie kalbotyrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.