Biblioteka

Šis straipsnis apie knygų saugyklą. Apie Apolodoro biblioteką skaitykite straipsnyje Biblioteka (knyga).

gr. βιβλιοθήκη = bibliothēkē – iš biblio – 'knyga' + thēkē – 'saugykla') – privatus ar visuomeninis knygų rinkinys arba švietimo įstaiga, renkanti, komplektuojanti, sauganti knygas ir leidžianti jomis naudotis visuomenei.

Biblioteka gali būti ir knygų serija, skirta tam tikrai skaitytojų grupei ar literatūros žanrui, pavyzdžiui, Mokinio biblioteka, Lituanistikos biblioteka, Filosofijos biblioteka ir vykdyti bibliotekų veiklą, į kurią įeina dokumentų kaupimas, tvarkymas, sisteminimas ir saugojimas, teikiant nemokamas ir mokamas paslaugas visuomenės švietimui, moksliniams tyrimams bei asmenybės ugdymui.

Bibliotekos, kuriose sukauptas rašto ir kultūros paveldas, yra įvardijamos kaip valstybinės reikšmės bibliotekos ir atlieka atitinkamos srities bibliotekų veiklos koordinavimo ir metodinės pagalbos funkcijas.

Pagal organizacijos, kurioje veikia biblioteka, tipą gali būti vienuolyno biblioteka, universiteto biblioteka, teismo biblioteka.

Pagal administravimo tipą biblioteka gali veikti kaip juridinis asmuo, veikiantis informacijos sklaidos, kultūros, mokslo ir švietimo srityse.

 

Bibliotekų istorija prasidėjo nuo pirmųjų pastangų tvarkyti dokumentų rinkinius. Pirmosios bibliotekos atsirado apie 2600 m. pr. m. e. Šumere, jų funkcija – saugoti molio lenteles su įrašais. Senovės Egipte buvo kaupiami papirusų ritiniai. Tiek šumerų, tiek egiptiečių archyvuose – bibliotekose saugoti administraciniai ir religiniai dokumentai.

Antikos laikais kūrėsi privačios, šventyklų, mokyklų ir viešosios bibliotekos. Garsiausios to meto bibliotekos – Aleksandrijos biblioteka ir Pergamo biblioteka.

Ankstyvaisiais viduramžiais Europoje kūrėsi vienuolynų bibliotekos. Romėnų kultūra patyrė transformaciją – akademinis pasaulis iš pasauliečių perėjo dvasininkams. Itin saugoti krikščionių rankraščiai, klestėjo perrašinėjimas, kuriuo užsiėmė vienuoliai. Šiuo laikotarpiu knygos buvo retos ir brangios, todėl bažnyčiose ir vienuolynuose jas prirakindavo grandinėmis.

Renesanso laikotarpiu suklestėjo universitetų bibliotekos. Šiuo laikotarpiu kaip ir viduramžiais bibliotekos buvo uždaros. XV–XVII a. Europoje klestėjo privačios bibliotekos, aplink kurias telkėsi humanistai, apsišvietę patronai, mokslininkai.

XVII–XVIII a. vadinamas bibliotekų aukso amžiumi, šiuo laikmečiu įkurta daug svarbių bibliotekų, o vykstanti pažanga suteikė pagrindą rastis funkcinei bibliotekai.^{[reikalingas šaltinis]} Privačios bibliotekos tapo valstybės nuosavybe, o bibliotekininkų atsakomybės prasiplėtė – jie tapo išimtinai atsakingi už nacionalinės bibliografijos rengimą, prasiplėtė ir paslaugų spektras plačiajai visuomenei.

Šiuolaikinė biblioteka tapo informacinių, kultūrinių, socialinių, neformalaus ugdymo ir mokymosi visą gyvenimą paslaugų organizacija. Bibliotekininkai komplektuoja, tiria, propaguoja ir teikia skaitytojams knygas ir kitus dokumentus, suteikia fizinę ir skaitmeninę prieigą prie turimų išteklių.

•  
  Knygos Maljorkos Palmos bibliotekoje (Ispanija)
•  
  Helsinkio universiteto biblioteka
•  
  Jeilio universiteto retų knygų ir rankraščių biblioteka
•  
  Šv. Galo vienuolyno biblioteka

• Lietuvos bibliotekos

• Bibliotekos ir bibliotekų katalogai Archyvuota kopija 2007-06-26 iš Wayback Machine projekto.

Vikicitatos

Wiki Lietuvių 

Puslapis Vikicitatose –

Biblioteka

Šis straipsnis apie kultūrą yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį.