Kalbotyra Augmentas

Iš indoeuropiečių kalbų jį turi tik graikų, frygų, indoiranėnų ir armėnų kalbos, taigi dėl jo buvimo indoeuropiečių prokalbėje vieningos nuomonės nėra.

Rekonstruojant indoeuropiečių prokalbės būtąjį nebaigtinį laiką (imperfektą), atkurto augmento išraiška yra *(h₁)e, pavyzdžiui, ide. *(h₁)ébʰeret 'jis nešė (nešdavo)'.

Graikų kalbos veiksmažodžio λέγω (légo 'sakau') imperfektas (nebaigtinis būtasis laikas) yra έλεγα (élega), senovės graikų kalboje – ἔλεγον (élegon 'sakiau'). Pirmojo skiemens balsis ε (e) – augmentas. Balsiu prasidedantys veiksmažodžiai turi vadinamąjį pailgintąjį augmentą, augmentas ir veiksmažodžio pradžios balsis susilieja ir balsis pailgėja: senovės graikų kalboje veiksmažodžio ἀκούω (akоuō) aoristas yra ἤκουσα (ḗkousa). Šiuolaikinėje graikų kalboje šio veiksmažodžio aoriste augmentas iškrenta: άκουσα (ákousa).

Sanskrite irgi turima panaši daryba, t. y. vartojamas augmentas अ a, tad veiksmažodžio भवति bhavati 'jis yra' imperfektas yra अभवत् abhavat 'jis buvo', veiksmažodžio इच्छति icchati 'jis nori' – ऐच्छत् aicchat 'jis norėjo'.

Armėnų kalboje augmentas vartojamas tik su vienskiemeniais žodžiais ir su būtojo laiko daryba tiesiogiai nesusijęs: pavyzdžiui, pirmojo vienaskaitos asmens aoristas beri 'nešiau' augmento neturi, o vienaskaitos trečiasis asmuo e-ber 'jis nešė' yra su augmentu.