Asirijos Imperija

pr. m. e.">934-609 m. pr. m. e. Jos branduolys buvo Šiaurės Mesopotamijoje, tačiau didžiausios ekspansijos laikais ji valdė Pietinę Mesopotamiją, Elamą, Armėnija, Siriją, Egiptą.

Naujoji Asirijos imperija
buvusi imperija
← 934 m. pr. m. e. – 609 m. pr. m. e. →
Sostinė	Ašūras (934-706), Ninevė (706-612), Haranas (612-609)
Valdymo forma	monarchija
karaliai
934–912 m. pr. m. e.	Ašur-danas II
612–609 m. pr. m. e.	Ašur-ubalitas II
Era	Senovė
- Ekspansijos pradžia	934 m. pr. m. e. m.
- Nukariauja Babilonas	609 m. pr. m. e. m.

Įkūrimas

Po Tiglath-Pilesero I mirties 1076 m. pr. m. e., Asirija buvo nuosmukyje apie 150 metų. Tai buvo silpnų ir nenusimanančių valdovų, karų su Urartu ir aramėjų klajoklių brovimosi laikotarpis. Ilgas silpnumo laikotarpis baigėsi 911 m. pr. m. e. Adad-nirario II įžengimu į sostą. Jis tvirtai prijungė sritis ansčiau buvusias formaliai vasalinėmis, ištremdamas aramėjus ir huritus į tolimas vietas šiaurėje. Neskaitant sienos su Babilonija nežymiu pastūmimu į pietus, jis nepradėjo tikros ekspansijos ir jo sutvirtintos imperijos sienos tęsėsi į vakarus tik iki Kabūro. Jo įpėdinis Tukulti-Ninurta II šio to pasiekė šiaurėje per savo trumpą valdymą.

Kitas karalius Ašurnasirpalas II (883–859 m. pr. m. e.) pradėjo plačią ekspanciją, kurios metu buvo atgautos žemės, prarastos apie 1100 m. pr. m. e. Iš pradžių jis užkariavo hetitų ir aramėjų valstybes Šiaurės Sirijoje. Jo žiaurumas sukėlė maištą, kuris buvo galutinai nuslopintas dviejų dienų mūšyje. Po šios pergalės jis pasiekiė Viduržemio jūrą be pasipriešinimo, užkariavo Kiprą ir uždėjo mokesčius Finikijai. Maždaug tuo metu asirai pradėjo girtis savo žiaurumu.}} Ašurnasirpalas II perkėlė sostinę į Kalhu (Nimrudas). Ašurnasirpalas II pradėjo masiškai deportuoti žmones, šią taktika didesniu mastu tęsė tesė jo sūnus Šalmaneseras III.

Ašurnasirpalo II sūnus, Šalmaneseras III (858–823 m. pr. m. e.), valdė ilgus 34 metus, o sostinė buvo paversta į ginkluotą stovyklą. Kiekvienais metais asirų armijos išžygiuodavo plėšti ir griauti. Babilonas buvo okupuotas, o Babilonija tapo vasaline valstybe. Jis kariavo su Urartu ir žygiavo prieš Sirijos valstybių sąjungą, vadovaujamą Hadadezero iš Damasko, kuriai priklausė Ahabas, Izraelio karalius. Kvarkvaro mūšis 853 m. pr. m. e., nors Šalmaneseras teigė nugalėjęs priešus, baigėsi aklaviete ir po to asirų pajėgos greitai pasitraukė.

Šalmaneseras perėmė Karchemišą 849 m. pr. m. e. ir 841 m. pr. m. e. išžygiavo prieš Hazaelį, Damasko karalių, apgulė miestą, bet jo neužėmė. Jis apmokestino Jehu, Izraelio karalių, Tyrą, ir Sidoną. Jo juodasis obeliskas Kalhu mieste aprašo daug jo karinių žygių. Paskutinius kelerius jo gyvenimo metus aptemdė jo vyriausio sūnaus maištas, kuris per plauką nepasisekė. Ašūras, Arbela ir kitos vietos prisijungė prie apsišaukėlio ir maištas su dideliais sunkumais buvo numalšintas Šamši-Adado V, Šalmanesero antrojo sūnaus, kuris tapo jo įpėdiniu 824 m. pr. m. e.

Po to buvęs šimtmetis buvo santykinis nuosmukis, kai valdė silpnesni valdovai (įskaitant karalienę Semiramis) ir Urartu ekspancijos atgijimas. Žymi išimtis buvo Adad-niraris III (810–782 m. pr. m. e.), kuris užėmė Damaską 804 m. pr. m. e. priversdamas Siriją mokėti duoklę iki Samarijos ir Edomo pietuose, ir kuris žygiavo prieš medus net gal pasiekdamas Kaspijos jūrą.

Ekspansija

Mesopotamijos istorija
Mesopotamijos priešistorė:
Ubeido k. > Ugarito k.	Hasunos k., Chalafo k.
Šumeras
Akado imperija
Gutijai	Huritai
III Ūro dinastija
Amoritai
Babilonija:	Asirija:
Isinas, Larsa, Ešnuna, I, II din.	Senoji Asirija
Kasitai (III din.)	Mitanija
IV, V, VI, VII, E din.	Vidurinioji Asirija
Naujoji Asirijos imperija (X din.)
Naujoji Babilono karalystė (XI din.)
Achemenidai > Seleukidai
Partai > Sasanidai
Irako istorija

Kai Nabonasoras pradėjo naująją Babilono dinastiją 747 m. pr. m. e., Asirija buvo revoliucijos skausmuose. Pilietiniai karai ir epidemijos niokojo šalį, o šiaurines provincijas atplėšė Urartu. 746 m. pr. m. e. Kalhu prisidėjo prie maištininkų ir sekančiais metais generolas, vardu Pulu, užėmė sostą ir pasivadino Tiglath-pileseru III. Jis padarė daug pakeitimų Asirijos vyriausybėje sutvirtindamas jos saugumą ir efektyvumą.

Nukariautas provincijas tvarkė sudėtinga biurokratija su karaliumi priešakyje. Kiekviena provincija mokėjo numatyta mokestį ir aprūpindavo kariais. Asirijos pajėgos tapo nuolatine armija, kuri po sėkmingų patobulinimų tapo nenugalima kovos mašina. Asirijos politika buvo redukuoti visą civilizuotą pasaulį į vieną imperiją, kad prekyba ir turtai atsidurtų asirų rankose. Šie pokyčiai dažnai laikomi „Antrosios Asirijos imperijos“ pradžia.

Kai Tiglath-Pileseras III įžengė į sostą, jis nuvyko į Babiloną ir pagrobė Šapazos dievus. Apmokestinęs Babiloną, žiauriai nubaudęs Urartu, nugalėjęs medus ir neo-hetitus, Tiglath-Pileseras III su savo armijom patraukė į Siriją, kuri buvo atgavusi nepriklausomybę ir komerciškai sėkmingus Finikijos uostus. Jis užėmė Arpadą prie Alepo po trejų metų apgulties 740 m. pr. m. e. ir užėmė Hamatą. Azarija (Uzziah) buvo Hamato karaliaus sąjungininkas, todėl turėjo gerbti Tiglath-Pileserą III ir mokėti jam duoklę.

Tiglath-Pileseras III mirė 727 m. pr. m. e. ir į sostą įžengė Šalmaneseras V, kuris reorganizavo imperiją į provincijas, pakeitė rūpesčius keliančius vasalinius karalius Asirijos valdininkais. Tačiau Izraelio karalius Hošėja (Hoshea) nustojo mokėti duoklę ir sudarė sąjungą su Egiptu prieš Asiriją 725 m. pr. m. e. Šalmaneseras įsiveržė į Siriją, apgulė Samariją (Izraelio sostinę) trejus metus ir ją nusiaubė.

Sargonidų valdymas

 

Šalmaneseras V staiga mirė 722 m. pr. m. e. per Samarijos apgultį ir sostą užėmė Sargonas II, buvęs Turtanu (vyriausiasis Asirijos armijos vadas, Senajam Testamente vadinamas Tartanu), kuris greit užėmė Samariją, veiksmingai užbaigdamas šiaurinės Izraelio karalystės gyvavimą ir išsivesdamas 27 tūkstančius žmonių į Izraelitų Diasporą. Antraisiais savo valdžios metais Sargonas II pradėjo karą su Elamo karaliumi Humban-Nikašu, Babilono karaliaus Marduk-apla-iddinos sąjungininku, bet buvo nugalėtas. 721 m. pr. m. e. Babilonas išsivadavo nuo asirų jungo, valdant chaldėjų princui Merodach-baladanui ir Sargonas, nesugebantis numalšinti maišto, nukreipė savo dėmesį į Urartu ir Siriją, užimdamas Karchemišą 717 m. pr. m. e., kaip ir į medus, įsiskverbdamas į Irano plokščiakalnį iki Biknio kalno ir pastatydamas keletą tvirtovių. Asirija buvo agresyvi Babilonijos atžvilgiu dešimt metų, kol Marduk-apla-iddina valdė Babiloną. 710 m. pr. m. e. Sargonas užpuolė Babiloniją ir nugalėjo Marduk-apla-idiną, kuris pabėgo pas sąjungininkus į Elamą. Sargonas taip pat pastatė naują sostinę Dur Šarukiną („Sargono Miestas“) iš duoklių, kurias asirai surinko iš pavergtų tautų.

 

705 m. pr. m. e. Sargonas buvo nužudytas, kai kovojo su kimerais ir į sostą įžengė jo sūnus Senacheribas, kuris perkėlė sostinę į Nineviją ir privertė ištremtus žmones dirbti, kad pagerintų Ninevijos drėkinamųjų kanalų sistemą. 701 m. pr. m. e. Ezekija (Hezekiah), Judėjos karalius, sudarė sąjungą su Egiptu prieš Asiriją, tad Senacheribas išžygiavo į Jeruzalę, sunaikindamas 46 kaimus savo kelyje. Tai vaizdingai aprašyta Izajo 10, bet kas po to įvyko neaišku (Biblija teigia, kad Dievo angelas sutriuškino Asirijos armiją, Senacheribo raštai teigia, kad Judėja sutiko mokėti duoklę ir jis pasitraukė), bet aišku, kad Senacheribas nesugebėjo užimti Jeruzalės. Marduk-apla-idina sugrįžo į Babiloniją valdant Senacheribui. Asirijos karalius su juo susikovė 703 m. pr. m. e. netoli Kiršo ir jį nugalėjo. Senacheribas nusiaubė Babiloniją ir vijosi Marduk-apla-idiną per visą šalį. Sugrįždamas į Asiriją jis padarė Bel-ibnį Babilono karaliumi. Tačiau Bel-ibnis elgėsi priešiškai, tad Senacheribas sugrįžo į Babiloną 700 m. pr. m. e. ir sugavo Bel-ibnį ir jo pareigūnus. Senacheribas nusprendė Babilono karaliumi padaryti savo sūnų Ašur-nadin-šumį.

Senacheribas pradėjo karą su Elamu 694 m. pr. m. e. ir nusiaubė kraštą. Keršydamas Elamo karalius užpuolė Babiloniją. Ašur-nadin-šumis buvo pagautas ir išgabentas į Elamą, o į Babilono sostą vietoj jo pasodintas Nergal-ušezibas. Kitais metais asirai sugrįžo į Babiloniją ir pagrobė Uruko dievus. Nergal-ušezibas kovėsi mūšyje su asirų armiją, bet pralaimėjo, pateko į nelaisvę ir buvo nusiųstas į Asiriją. Kitas vietinis valdovas Mušezib-Mardukas užėmė Babilono sostą. Jis jį išlaikė su sąjungininkų elamitų pagalba ketverius metus iki 689 m. pr. m. e., kai asirai perėmė miestą. Senacheribas atvėrė aplink Babiloną buvusius kanalus ir užtvindė miesto prieigas kol susidarė pelkė, dėl kurios miestas žlugo, o gyventojai išsibarstė. 681 m. pr. m. e. Senacheribas buvo nužudytas tikriausiai vieno iš jo sūnų.

Senacheribo įpėdinis buvo jo sūnus Esaradonas (Ashur-aha-iddina), kuris valdė Babiloniją ir kariavo su Urartu ir laimėjo pergaslę Malatijos (Milido), kai tėvas buvo nužudytas. Pirmaisiais Esaradono valdymo metais pietinėj Babilonijoje kilo maištas. Nabu-zer-kiti-liširas, mat Tamti valdytojas apgulė Urą. Valdytojas neužėmė miesto, bet pabėgo pas gentainius į Elamą (Hal-Tamti), bet „Elamo karalius paėmė jį į nelaisvę ir užmušė“ (ABC 1 Col.3:39-42).

Asirijos karalius Esaradonas greitai atstatė Babiloną ir padarė miestą savo sostine. Nugalėjęs kimerus ir medus (vėl prasiveržta iki Baknio kalno), bet nesugebėjęs valdyti tas sritis jis nukreipė dėmesį į Finikiją, kuri buvo Egipto sąjungininkė, ir nusiaubė Sidoną 677 m. pr. m. e. Jis pagavo Judėjos karalių Manasę (Manasseh) ir kurį laiką laikė jį nelaisvėje Babilone. Supykdytas Egipto kišimosi, Esaradonas pabandė užkariauti Egiptą 673 m. pr. m. e., bet buvo nugalėtas. Po dvejų metų antras bandymas buvo sėkmingas. Babilono kronikos pasakoja kaip „Egiptas buvo nusiaubtas, o jo dievai pagrobti“. Faraonas Taharka pabėgo iš Egipto.

Asirija tuo metu kariavo su Urartu Dilmunu. Tuo metu Asirija buvo labiausiai išsiplėtusi. Tačiau Esaradono paskirti pareigūnai buvo išvaryti iš Egipto sunkiai suvaldomų gyventojų. Asirijos karalius pradėjo naują žygį 669 m. pr. m. e., bet pakeliui į Egiptą susirgo ir mirė. Jo sūnus Šamaš-šuma-ukinas tapo Babilono karaliumi, o kitas sūnus Ašurbanipalas įžengė į Asirijos sostą. Belas ir kiti Babilono dievai grįžo iš tremties Ašūre, o pirmaisiais Šamaš-šuma-ukino valdymo metais buvo surengtas akitu festivalis, pirmasis per dvidešimt metų.

Ašur-bani-palas tęsė tėvo kovą Egipte, bet medai rytuose ir kimerai šiaurėje reikalavo sugrįžti į Asiriją. Nesugebėdamas išlaikyti Egipto jis padarė Psametichą vasaliniu karaliumi 664 m. pr. m. e. Tačiau kai Gygo iš Lydijos prašymas padėti kovoje prieš kimerus buvo atmestas, Lydijos samdiniai buvo nusiųsti Psametichui. 652 m. pr. m. e. vasalinis karalius buvo pakankamai stiprus, kad nebaudžiamas galėtų pasiskelbti nepriklausomu nuo Asirijos. Be to Ašur-bani-palo vyresnis brolis Šamaš-šuma-ukinas, Babilono valdytojas, pradėjo pilietinį karą tais metais. Maištas tęsėsi iki 648 m. pr. m. e., kai Babilonas buvo nusiaubtas, o Šamaš-šuma-ukinas sukėlė rūmuose gaisrą ir nusižudė. Elamas buvo visiškai nusiaubtas 646 ir 640 m. pr. m. e., o jo sostinė Susa sulyginta su žeme.

Ašurbanipalas rėmė meną ir kultūrą. Jis turėjo milžinišką dantiraščio lentelių biblioteką Ninevijoje. Tačiau po ilgų kovų su Babilonija ir Elamu Asirija liko sužalota ir išsekinta. Išseko finansiniai ir žmoniškieji ištekliai. Nusiaubtos provincijos negalėjo nieko duoti imperijos iždui ir buvo sunku rasti žmonių sergėti užkariautas tautas. Asirija buvo nepasiruošusi skitų ir medų ordoms siaubiančioms rytines sritis, o į Mažąją Aziją skverbėsi kimerai.

Žlugimas

Po Ašurbanipalo mirties 627 m. pr. m. e. imperija greitai iro. Skitai, kimerai ir medai perėjo sienas ir plėšikavo iki pat Egipto, o Babilonija tapo nepriklausoma. Ašuretililanis, Ašurbanipalo įpėdinis, turėjo mažai realios valdžios. Babilono karalius Nabopolasaras su medų karaliumi Kiaksaru (gr. Cyaxares) sugriovė Nineviją 612 m. pr. m. e. ir prasidėjo Asirijos žlugimas. Generolas, pasivadinęs Ašuruballitu II su Egipto faraono Necho II karine parama išlaikė Asirijos galios likučius Harane iki 609 m. pr. m. e. Babiloniečiai ir medai nugalėjo egiptiečių ir asirų sąjungą Harano mūšyje ir po to Asirija nustojo egzistuoti kaip nepriklausoma valstybė.