Sociologijos Istorija

Tačiau sociologijos idėjų istorija ilga, o pačių ištakų galima sutikti mene ir filosofijoje.

 

Sociologinio samprotavimo ištakų galima aptikti dar Senovės Graikijoje (Ksenofanas yra pasakęs: „Jei arkliai garbintų dievus, tie dievai būtų panašūs į arklius“). Sociologiniai pastebėjimai dažni Herodoto, Tukidido ir Polibijaus darbuose.

Yra įrodytas ankstyvosios Islamo sociologijos egzistavimas XIV a.: Ibn Chaldunas savo kūrinio Muqaddimah (vėliau išverstame į lotynų kalbą kaip Prolegomena), kuriame aprašė pasaulinę istoriją, įvade pirmas panaudojo socialinę filosofiją formuluodamas socialinės kohezijos ir socialinio konflikto teorijas, dėl to daugelio yra laikomas sociologijos pirmtaku.

Sociologija kaip mokslinė disciplina atsirado XIX a. pradžioje kaip akademinis modernumo atsakas pasauliui tampant vis mažesniam ir vis labiau kompleksiniam, o žmonėms išgyvenant jo skilimą. Sociologai vylėsi ne tik suprasti, kaip išlaikyti socialines grupes vienybėje, bet taip pat atrasti „priešnuodį“ socialinei disintegracijai ir išnaudojimui.

Terminas sociologija („sociologie“) pirmąkart buvo panaudotas prancūzų eseisto Emanuelio Džozefo Sijeso (iš lot. socius ir sufikso -ologie, kilusio iš graikiško logos, reiškiančio žodį, mokslą). Terminas buvo nepriklausomai atrastas ir kaip neologizmas pateiktas prancūzų mąstytojo Ogiusto Konto 1838 m. Kontas dar prieš tai buvo panaudojęs terminą „socialinė fizika“, tačiau jį pasisavino kiti ankstyvieji sociologai, vienas iš kurių buvo A. Kveteletas. Kontas vylėsi suvienyti visus mokslus apie žmoniją, įskaitant istoriją, psichologiją ir ekonomiką. Jis tikėjo, kad visas žmogaus gyvenimas pereina per tuos pačius individualius istorinius tarpsnius ir kad, jei kas perprastų šį progresą, galėtų nurodyti priemones socialinėms nelaimėms išvengti. Dėl tokio požiūrio sociologija buvo praminta „pozityvių mokslų karaliene“, o Kontas ilgainiui tapo „Sociologijos tėvu“.

Žymiausi XIX a.-XX a. pr. klasikiniai sociologijos teoretikai: Ferdinandas Tonesas, Emilis Durkheimas, Vilfredo Pareto, Liudvigas Gumplovič, Karlas Marksas ir Maksas Vėberis. Kaip ir Konto, jų laikyti vien tik sociologais negalima. Savo veikaluose jie apėmė religiją, švietimą, ekonomiką, teisę, psichologiją, etiką, filosofiją ir teologiją, o jų teorijos buvo pritaikytos daugelyje akademinių disciplinų. Jie padėjo pamatus sociologijoje.