Skyrybos

Skyrybos paprastai reiškia santuokos teisinių pareigų ir atsakomybės panaikinimą arba pertvarkymą, taip nutraukiant santuokinius ryšius tarp susituokusios poros, remiantis konkrečios valstybės ar valstijos teisine baze. Skyrybų įstatymai visame pasaulyje ženkliai skiriasi, tačiau daugumoje šalių santuokos nutraukimui reikalinga teismo ar kitos institucijos sankcija teisminiame procese, kuriuo gali būti sprendžiami su turto paskirstymu, vaiko globa, alimentais, vaiko ar vaikų lankymu, tėvystės laikotarpiu, vaiko išlaikymu ir paskolos padalijimu susiję klausimai. Daugumoje šalių legali tik monogamija, todėl skyrybos leidžia kiekvienam buvusiam partneriui susituokti su kitu asmeniu.

Skyrybos skiriasi nuo santuokos pripažinimo negaliojančia. Skyrybų priežastys įvairios – jas gali lemti vieno ar abiejų sutuoktinių asmenybių arba lytinis nesuderinamumas, laisvės (nepriklausomybės) stygius, asmeniniai konfliktai, neištikimybė.

Vienintelės valstybės, kuriose skyrybos nėra legalizuotos, yra Filipinai ir Vatikanas. Filipinuose nemusulmonų filipiniečių skyrybos yra neteisėtos, nebent vyras ar žmona yra tam tikras sąlygas atitinkantis dokumentų neturintis imigrantas. Tuo tarpu Vatikanas yra valstybė, kurią valdo Katalikų bažnyčios pontifikas, o katalikybė skyrybų neleidžia. Valstybės, kurios santykinai neseniai įteisino skyrybas, yra Italija (1970 m.), Portugalija (1975 m., nors nuo 1910 iki 1940 m. buvo leidžiama ir civilinė, ir religinė santuoka), Brazilija (1977 m.), Ispanija (1981 m.), Argentina (1987 m.), Paragvajus (1991 m.), Kolumbija (1991 m.; nuo 1976 m. skirtis leista tik ne katalikams), Andora (1995 m.), Airija (1996 m.), Čilė (2004 m.) ir Malta (2011 m.) Lietuvoje skyrybos įteisintos 1940 m., paskutiniais nepriklausomybės metais įteisinus civilinę metrikaciją. 2000 m. priėmus Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą santuoka nutraukiama tik teismo sprendimu. 1950–2019 m. laikotarpiu skyrybų skaičius Lietuvoje 100 įregistruotų santuokų pasiekė piką 2001 m. ir išlieka vienas aukščiausių pasaulyje.