Rusijos Carystė

iki 1721 m. Rusijos carystės sostinė 1547–1712 m. buvo Maskva, vėliau, 1712–1721 m. – Sankt Peterburgas.

Русское царство Rusijos carystė
← 1547 – 1721 →
Vėliava XVII a. Herbas (1667–1721 m.)
Rusijos teritorija 1500–1689 m.
Sostinė	Maskva (iki 1712 m.) Sankt Peterburgas (nuo 1712 m.)
Kalbos	Rusų kalba
Valdymo forma	Luominė monarchija
Caras
1547–1584 m. (pirmas)	Ivanas IV
1682–1721 m. (paskutinis)	Petras I
Era	Naujieji laikai
- Ivanas IV vainikuotas Rusijos caru	1547 m., 1547
- Imperijos paskelbimas	1721 m.

1547 m. sausio 16 d. Maskvos kremliuje didysis kunigaikštis Ivanas Rūstusis buvo vainikuotas Rusijos caru, taip pat pateptas ir palaimintas Maskvos ir visos Rusios metropolito Makarijaus. Valdant Ivanui Rūsčiajam sparčiai plėstos carystės žemės. 1549 m. buvo sušauktas pirmasis Zemskinis susirinkimas, kuris svarstė įstatymus, caro rinkimo ir tvirtinimo, karo ir taikos bei užsienio politikos klausimus. 1598 m. mirus carui Fiodorui I Riurikaičių dinastija baigėsi. Zemskinis susirinkimas išsirinko carą Borisą Godunovą. Rusijos carystė formaliai nustojo egzistuoti 1721 m., kai Petras I priėmė Rusijos imperatoriaus titulą.

Pagrindinis Rusijos carystės administracinis vienetas buvo apskritis (rus. уезд), kuriai vadovavo kunigaikščio vietininkas, nuo XVII a. – vaivada. Apskritis buvo padalyta į valsčius ir stanus. XVI-XVII a. apskitys buvo sujungtos į razriadus, kuriam vadovavo razriado vaivada.

XVIII a. pradžioje caras Petras I inicijavo administracines reformas. Valstybė buvo suskirstyta į 8 gubernijas, kuriai vadovavo gubernatorius, gubernijos – į provincijas.